REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Koronavirusas ir karantinas pakoregavo ne vienos šeimos gyvenimą, o kai kurias planuotas skyrybas teko atidėti ir vėlesniam laikui. Taip nutiko ir vienai amerikietei, kuri šiuo metu yra priversta gyventi viename bute jau su buvusiu savo sužadėtiniu. Savo laišku ir mintimis ji pasidalijo ir su kitais. 

Koronavirusas ir karantinas pakoregavo ne vienos šeimos gyvenimą, o kai kurias planuotas skyrybas teko atidėti ir vėlesniam laikui. Taip nutiko ir vienai amerikietei, kuri šiuo metu yra priversta gyventi viename bute jau su buvusiu savo sužadėtiniu. Savo laišku ir mintimis ji pasidalijo ir su kitais. 

REKLAMA

Kone visi šios visą pasaulį paveikusios situacijos aspektai primena distopinį filmą. Tačiau jei kas nors būtų man pasakęs, kad vieną dieną nuo mirtino viruso slėpsiuosi nedideliame bute su savo buvusiu sužadėtiniu, greičiausiai būčiau rėkdama išbėgusi į gatvę. 

Deja, šiuo metu to padaryti negaliu.

Esu įkalinta karantine su žmogumi, už kurio vieną dieną galvojau tekėti, tačiau pavėluotai supratau, kad šis žmogus, pasitelkiant metaforą, niekada nepradės kaip aš labiau mėgti kačių, o ne šunų.

Ar įmanoma sveikiems ir gyviems išeiti iš tokio košmariško scenarijaus? Štai ką aš išsiaiškinau, rašoma the guardian.com.

REKLAMA
REKLAMA

Išsiskyrimas

Mūsų pažinties pradžios istorija buvo graži. Sutikau jį viename naktiniame kompiuterinių žaidimų renginyje, kuris vyko pilies kieme. Kažką sau sumurmėjau, ir iš tamsos man kažkas į tai atsakė juoku. Su šešėliuose paskendusia figūra užmezgėme pokalbį, o įėjusi į pilį nudžiugau – jis buvo gražus ir įdomus žmogus. Susidraugavome, o po kelerių metų, kai jis išsiskyrė su savo mergina, tapome pora.

REKLAMA

Vos po šešių savaičių draugystės pradėjome gyventi kartu mažame butelyje. Abu labai mylėjome paukščius ir netrukus ėmėmės juos gelbėti, priglausdami juos savo namuose – vienu metu turėjome net 23 paukščius, tada per jų čiulbėjimą nebegirdėjome, ką vienas kitam sakome. Nenoromis, bet jis leido man išpildyti savo seną svajonę ir įsigyti pirmą katę, nors antra jį džiugino jau daug mažiau, o dėl trečios jis ėmė pykti.

Nesutarimai dėl kačių buvo pirmoji problema. Aš seniai norėjau ištekėti, todėl po trejų metų kartu padariau klaidą ir mes susižadėjome. Paskutiniai mūsų kartu praleisti metai buvo pilni siaubingų barnių – jis labai daug dirbo, nepadėjo tvarkytis namuose, o trečioji katė pradėjo visur vemti.

REKLAMA
REKLAMA

Lyg to nebūtų pakakę, mes išsiskyrėme vos pasirašę vienerių metų trukmės nuomos sutartį bendram būstui. Aš planavau išsikraustyti ir rasti žmogų, kuris norėtų nuomotis vietoj manęs, o tada prasidėjo koronavirusas.

Barniai

Iki karantino pradžios vienas kito per dažnai nematydavome – jis elgėsi teisingai ir gyveno savo gyvenimą. Jis būdavo kur nors išėjęs beveik kiekvieną vakarą ir savaitgaliais, todėl tik greitosiomis persimesdavome keliais žodžiais virtuvėje – apie orą ir apie tai, kad reikia nupirkti indų ploviklio.

Tačiau dabar tame pačiame kambaryje mums tenka praleisti daug daugiau laiko. Neišvengiamai, kalbamės.

Man teko sunkiuoju būdu išmokti, kad net ir kasdieniška bei juokinga istorija apie tai, kaip man nesiseka internete ieškoti naujų pažinčių, nėra laukiama iš jo pusės. Jis pakėlė vėją ir griežtai pasakė, kad negali būti jokių kalbų apie susitikinėjimą su kitais žmonėmis, naujus partnerius ar apie tą vaikiną, su kuriuo kelias savaites draugavau po to, kai išsiskyrėme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir žinoma, tada pradėjome diskutuoti apie mudviejų išsiskyrimą.

Šie barniai buvo vieni baisiausių. Ir vėl grįžome prie problemų, dėl kurių išsiskyrėme, prie užsilikusių nuoskaudų dėl to, kaip kiekvienas elgėmės (aš – absurdiška nauja pažintis žaizdoms užsigydyti, jis – atsiribojimas akmenine siena), prie klausimo, ar vis dar vienas kitą mylime (netikėta, bet taip). Niekas nieko nelaimėjo, abu tik likome dar labiau įsiskaudinę.

Santykių permąstymas

Po kelių savaičių tokioje situacijoje į jį pradėjau žiūrėti naujomis akimis. Jis viso laiko nebeleido darbe, keletą kartų smagiai pasikalbėjome ir kartu vakarais žiūrėjome filmus, o mūsų buvęs meilės lizdelis tapo vienintele saugia vieta pasaulyje. Situacija buvo toksiška – lyg būtume paskutiniai du žmonės žemėje.

REKLAMA

Ir vėl grįžome prie savo įprastų bendravimo modelių. Tik mudviem suprantami juokeliai, mūsų išgalvoti žodžiai – viskas pradėjo panašėti į senus gerus laikus, o vieną kartą netyčia jį pavadinau „mažučiu“.

Prie to dar reikia pridėti faktą, kad vienas su kitu elgėmės maloniai – aš nešiau jam karštus gėrimus, jis išėjęs apsipirkti parnešdavo man ką nors skanaus, dovanojo man šiltų apsikabinimų ir ramino, kai man pasidarydavo baisu ir imdavau verkti. Nesunku atspėti, kaip prasidėjo kitas siaubingas mūsų ginčas.

Sėdėdama ant sofos ir žiūrėdama į vyrą, kurį taip ilgai mylėjau, aš parašiau jam ilgą žinutę apie tai, kad gal galėtume pabandyti iš naujo. Nedrįsau to, ką galvoju, pasakyti balsu.

REKLAMA

Baigėsi prastai. Jo atsakymas buvo toks, kad pasijutau kaip dar kartą išsiskyrusi, tik išėjimo nebebuvo.

Jis nedviprasmiškai man pareiškė, kad tarp mūsų viskas jau baigta, ir kad mūsų išsiskyrimas būtent tai ir padarė – mus išskyrė. Jis maloniai elgėsi iš dalies todėl, kad vis dar jam rūpiu, ir iš dalies todėl, kad yra geras žmogus, atsidūręs keistoje situacijoje. Turėjau išmokti jo elgesį interpretuoti kitaip.

Įprastas intymumas

Vienas geriausių dalykų, gyvenant su partneriu, yra tai, kad galima savęs nebesigėdyti. Supratau, kad tai galioja taip pat ir gyvenant su buvusiu partneriu. Visos ribos jau seniai peržengtos, vien dėl pandemijos nėra jokio reikalo ir vėl jų nubrėžti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gyvendami kartu miegodavome atskiruose miegamuosiuose, nes jis naktį spardosi kaip asilas, todėl nereikėjo spręsti jokios nepatogios lovos situacijos. Bet jis ir toliau ateina maudytis į mano kambaryje esantį dušą, net kai ant grindų primėtyta mano apatinių. Su juo aš vis dar esu pačia tikriausia savimi – kvaili juokeliai, nešvari pižama, beprotiška karantino šukuosena.

O kai abu tuo pačiu metu susirgome (laimei, ne COVID–19), sugebėjome drauge juoktis iš simptomų. Džiaugiuosi, kad jis vis dar yra tas žmogus, kuriam galiu patikėti reikalui prispyrus atnešti man pasibaigusio tualetinio popieriaus.

Prisiminimai apie keisčiausią laikotarpį mano gyvenime

Šiuo metu niekas negali pasakyti, kiek laiko truks karantinas. Viskas atrodo neįtikėtina, bet mane labiausiai stebina tai, kad su savo buvusiuoju vakare užsisakome maisto, juokiamės iš senų nuotykių, žinodami, kad jei būtų mūsų valia, abu būtume bet kur kitur, tik ne čia.

Per šį papildomą su juo praleistą laiką prisiminiau, kodėl kažkada jį įsimylėjau, nors ir žinau, kad laukia skausmingas išsiskyrimas ir daiktų dalybos.

Paukščiai liks su juo. O katės? Su manimi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų