Taškelis po taškelio, ir ant dirbtinės odos gabalo – tuoj atsiranda Ukrainos savanorių armijos herbas. Šis paveikslėlis artimas širdžiai 20-mečiui Viačeslavui Lobui. Vaikinas ir pats įsiliejo į „Fraikor“ savanorių gretas. Pernai aktyviai dalyvavo Charkivo kontrpuolime. O dabar, vykstant rotacijai, į rankas pasiėmė tatuiruočių įrankį.
„Esu čia, nes svarstau tapti tatuiruočių meistru. Noriu piešti, noriu, kad viskas būtų nors ir skausminga, bet gražu. Kažkada mėgdavau kažką perpiešti, bet nežinojau, kur tai įgyvendinti. Todėl dabar įgyvendinu per tatuiruotes“, – sako karys Viačeslavas Lobas.
Pats Viačeslavas turi kelias tatuiruotes ir prasitaria – jos gal net neša sėkmę kariaujant.
„Ji gali būti laikoma talismanu, nes stilius yra skandinaviškas. O ten jos arba papuošalai, arba amuletai, ar primena kažkokius nuopelnus. Aš jokių nuopelnų neturėjau, kai dariausi šią tatuiruotę, todėl ji labiau kaip talismanas“, – teigia karys Viačeslavas Lobas.
Tatuiruočių meno paslapčių visiškai nemokamai gali semtis tik kovotojai. Mokymai vykdomi etapais. Pirmajame jie mokomi darbuotis su dirbtine oda. O mokymus veda taturiuočių meistrė savanorė Elena Vovk.
„Ant dirbtinės odos praktikuojame skirtingų krypčių technikas, kad suprastume, kuri technika yra tinkamesnė, ir kuria kryptimi šis meistras-mokinys turėtų tobulėti“, – tvirtina tatuiruočių meistrė Elena Vovk.
Mokinių dauguma – sužeistieji kariai
Viačeslavui pritaikyta išimtis. Mat dauguma čia besimokančių tatuiruočių paslapčių yra kare su rusofašistais sužeidimus patyrę kariai. Būtent jiems ir sugalvota iniciatyva – išmokti naujos profesijos ir atverti kelią į gyvenimą po demobilizacijos.
„Mūsų vaikinai, kuriems buvo amputuotos apatinės galūnės, gali nesunkiai įvaldyti šį amatą. Jeigu turi norą tobulėti šioje srityje, nėra jokių kliūčių. Visi mūsų baldai pritaikyti taip, kad sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, galėtų tapti puikiu tatuiruočių meistru“, – pasakoja tatuiruočių meistrė Elena Vovk.
Aleksandras savanoriu tapo 2016-ais. Tada, būdamas vos 18-os , jis neteko dešinės kojos.
„Buvau sužeistas 2016 m. per minosvaidžių ataką. Netekau dešinės kojos apatinės dalies“, – sako karys Aleksandras Pivnevas.
Pasveikęs Aleksandras vėl grįžo kariauti. Jis buvo grupėje, kuri sekė ir naikino priešo dronus. Protezas netrukdė jo gebėjimui atlikti kovines užduotis. Tačiau prieš kelis mėnesius vaikinas nusprendė pailsėti ir iki vasaros į tarnybą negrįš. Nori pailsėti ir fiziškai, ir emociškai. O mokymasis piešti ant kūno – tam puikiai pasitarnauja.
Padeda nusiraminti
„Man tai raminamoji priemonė. Nes aš čia, aš čia. Nežiūriu nei į kairę, nei į dešinę. Aš visas čia, piešinyje. Tai labai padeda, gilinimasis į tai, ką darai“, – teigia karys Aleksandras Pivnevas.
Nedidukę staigmeną Aleksandrui nusprendė padaryti visiškai nepažįstama mergina Vladislava. Kadangi vyras dar neturi praktikos dirbti su žmogaus kūnu, mergina jam patikėjo savo ranką.
„Taip noriu suteikti Sashkai pasitikėjimo, kad jis pajustų, kad papuošti žmogų tatuiruote nesunku. Ir parodyti, kad man neskauda, kai jis badys mane adatomis“, – sako charkivietė Vladislava.
Aleksandrui tai nemenkas iššūkis. Mažą taškelį ant Vladislavos rankos jis piešė net keletą minučių.
„ – Smagu. – Nemanau, kad tai taip malonu, kaip... – Kaip pirmasis bučinys? – Tiesą sakant, aš ištekėjusi. Bet... Tikiuosi, to neparodys per žinias?“, – tarpusavy juokavo vyras ir moteris.
Tatuiruočių centre šio meno besimokantiems kariūnams pagalbą savanoriai žada ir įsidarbinant, ir ieškant klientų. O dar savanoriai prasitaria ir apie kitą ateities projektą – kariūnai ir jų šeimos galės vieni kitus mokyti naujų profesijų.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
