Moterys dėvi pėdkelnes ir timpes, kojinaites ir pėdutes, tačiau nė vienas moteriško garderobo elementas taip neaudrina vyrų vaizduočių, kaip prisegamos kojinės.
Įdomiausia, kad kojinės iš pradžių buvo sukurtos apskritai ne moterims, o vyrams. Pasak archeologų, senovės Graikijos, Persijos kariai rastuose atvaizduose neretai dėvi ilgas kojines. Tais laikais jos megztos rankomis, iš vilnos. Viduramžių Europoje kojinių mezgimas kažkodėl sunyko ir megztas kojines pakeitė pasiūtos iš odos arba audinio. Tokia mada tęsėsi iki pat 1589 metų, kai anglas Viljamas Ly atrado pirmąsias mezgimo stakles.
Madingi dvariškiai varžydavosi tarpusavyje, kuris elegantiškiau dėvės kojines. Jos imtos siūti iš aksomo ir šilko – išeigai, iš vilnos – kasdienai.
Damos, net pačios kilmingiausios, gana ilgai nesiryžo pasimatuoti kojinių. Pasak legendos, pirmoji išdrįsusi tai padaryti – garsioji markizė de Pompadur, Liudviko XV numylėtinė. Jos pavyzdžiu nedelsdamos pasekė ir kitos rūmų gražuolės.
XIX amžiuje vyrai apskritai atsisakė ilgų kojinių – jų nebereikėjo išpopuliarėjus ilgoms kelnėms. Taigi moterys liko vienvaldės kojinių mados šeimininkės, pavertusios šia aprangos detalę tikrų tikriausiu meilės kerų atributu. Tuo pat metu išpopuliarėjo tendencija puošti moteriškas kojines siuvinėjimu, nėriniais, karoliukais, net perlais. Kojinių spalvos palengva drąsėjo: madingiausios damos noriai movėsi oranžines, geltonas, ryškiai raudonas kojines. Brangiausios buvo iš šilko austos kojinės, pigesnės – medvilninės.
1910 metais sukurtas dirbtinis šilkas. Iš jo austas audinys buvo itin plonas ir švelnus. Taigi jei ne natūralaus, tai bent jau dirbtinio šilko kojines galėjo įsigyti nebe tik turtuolės.
Vis dėlto tikra revoliucija įvyko tik po 29 metų, 1938–aisiais, kai mokslininkai išrado nailoną. JAV reklamuota, esą nailoninės kojinės plonesnės už voratinklį, bet tvirtesnės už plieną. Deja, šios kojinės ypatingu tvirtumu iki šiol negarsėja, bet kad sintetinis pluoštas kojines išties pavertė nebe prabanga, o kasdienio naudojimo daiktu – tikra tiesa.
Antrasis Pasaulinis karas įnešė savų korekcijų į kojinių istoriją. Fabrikams prisitaikius prie kariuomenės reikmių, kuriam laikui nustota gaminti nailonines kojines. Moterims, kad atrodytų stilingos, tekdavo pieštuku ant kojos nusipiešti menamų kojinių siūlę.
Po karo, palengva grįžus prie įprastinio gyvenimo, kojinių vėl atsirado parduotuvių lentynose, o jų gamybos technologija nuolat tobulinta. Į kojines pradėta austi laikros – sintetinio plošto, kuris padidina kojinių ekastingumą, įsigudrinta „žaisti“ skirtingo tankio ir elastingumo intarpais, o tai leido gaminti ne tik dailiai prie kojos priglundančias, bet ir šiek tiek figūrą koreguojančias kojines ir pėdkelnes: tampriau apspaudžiančias šlaunis, klubų sritį, pakeliančias užpakaliuką, tarsi korsetas apspaudžiančias pilvą.
Šiandien dizaineriai kelia kojines ir pėdkelnes ant moteriško grožio pjedestalo, siūlo įvairių modelių su raišteliais, kaspinėliais, blizgiomis akutėmis ir kitais papuošalais, galima rinktis tiek klasikinių spalvų, tiek ryškiaspalves, raštuotas.
Pasirinkimo taisyklės
Rašytojas Frédéricas Beigbederis savo knygoje „14,99“ pusiau juokais, pusiau rimtai užsimena, kad neplyštančios pėdkelnės seniai išrastos, tik gamintojams toks išradimas neapsimoka, todėl jie pasistengė šią genialią formulę palaidoti saugiuose seifuose. Ar tai – tiesa, ar tik pramanas, pasakyti sunku. O kol tokių pėdkelnių neturime, jas tenka pirkti vėl ir vėl. Pasirinkimas – net akys raibsta. O kaip vis dėlto išsirinkti tinkamiausias?
Kojinė turėtų tampriai apgaubti koją, bet nevaržyti judesių, nespausti. Tvirtesniais laikomi modeliai su laikra sutvirtinta juosmens linija ir pirštų galais.
Atkreipkite dėmesį į...
Kvapą. Geros pėdkelnės paprastai būna šiek tiek pakvėpintos. Nors malonaus kvapo suteikimas pėdkelnėms – gana brangus gamybos proceso etapas, didieji gamintojai būtinai taip apdoroja savo produkciją.
Siūles. Pėdkelnių siūlės būna dviejų tipų: plokščios ir apvalios. Apvaliomis susiuvamos paprastesnės pėdkelnės, o plokščiomis (gamintojams tai sudėtingesnis būdas) apsiuvamos išties geros kokybės ir prabangios kojinės.
Įklotą tarp kojų. Geriausia, jei specialus bikinio srities įsiuvamas įklotas – iš minkštos natūralios medvilnės. Toks tikrai nenutrins odos intymiausioje vietoje. Prabangių pėdkelnių įklotukai siuvami rankomis.
„Kelnaites“. Tankesnio audimo juosta žemiau juosmens – savotiškas saugos diržas. Jei pėdkelnės geros – jis ne tik subtiliai prilaiko figūros linijas, bet ir apsaugo kojines nuo plyšimų jas maunantis. Prastos kokybės pėdkelnės itin dažnai suplėšomos vos timptelėjus už juosmens aukštyn jas taisantis.
Juosmenį. Kokybiškas juosmuo – maždaug trijų–keturių centimetrų pločio, jis jokiu būdu neturėtų susisukti. Geriau, kai juosmuo ne išaustas iš to paties audinio, o pagamintas iš elastingos juostelės ir prisiūtas prie pėdkelnių.
Formą. Geriau rinktis anatomiškai kojos linkius apgaubiančias pėdkelnes – tokios nesusigarankščiuos ties keltimi, glaudžiau priglus ir dailiau atrodys.
Ką pasirinkti, pėdkelnes ar kojines? Tai priklauso nuo jūsų poreikių: ar šiuo metu norėtumėte rinktis patogumą, ar seksualumą. Be abejo, vėsesniu oru išmintingiau rinktis pėdkelnes, o šiltuoju sezonu – kojines. Išsiruošus į pasimatymą taip pat geriau rinktis kojines. Jos idealiai tinka prie prigludusių vakarinių suknelių: kojos atrodys nuostabiai, nesimatys pėdkelnėms būdingų siūlių.
Ar mokate tinkamai apsimauti pėdkelnes? Tai itin delikati procedūra, kuriai reikia atsargumo, jei nenorite suplėšyti kojinių. Įsitikinkite, kad ant jūsų rankų nėra šiurkščių nelygumų, nagai tvarkingai nulyginti. Venkite tiesioginio nagų ir pėdkelnių sąlyčio. Jei mūvite žiedą ar apyrankę su akmenukais, patariame prieš maunantis pėdkelnes juos nusiimti. Priešingu atveju naudokite pirštinės. Atidžiai suvyniokite kiekvieną kojinę iki pirštų galiukų. Įkiškite koją ir tempkite pėdkelnes į viršų vis palygindama jau užmautą dalį. Atsargiai užmaukite ant juosmens. Pėdkelnių labai netempkite. Nusimaukite pėdkelnes lygiai taip pat atsargiai. Patarimas – maukitės pėdkelnes drėgnomis rankomis, tuomet jos kojas apguls lygiau.
Šifruojame santrumpą den.
Pluoštų ir siūlų ilginio tankio vienetas denjė, arba santrumpa den., nurodo pėdkelnių svorį, taigi ir jų tankį. Kiek den. nurodyta ant pakuotės – tiek gramų sveria devynių kilometrų siūlo, iš kurio išaustos pėdkelnės.
6–15 den. – pačios ploniausios pėdkelnės, skirtos karštoms vasaros dienoms ir oficialiems vakariniams renginiams.
20–40 den. – demisezoninės pėdkelnės. Jos nėra visiškai permatomos – būna tik pusiau permatomų ir nepermatomų.
50–180 den. – pėdkelnės, skirtos šaltam orui, šalnoms, šlapdribai. Jų sudėtyje dažnai būna mikrofibros, medvilnės, akrilo arba vilnos.
Mados pikas
Paskutinis mados klyksmas – skirtingų spalvų kojinės. Pavyzdžiui, viena – juoda, kita – balta. Arba viena – raudona, kita – žalia. Variantų – daugybė, jei tik jums prie širdies ekstravagancija. Tiesa, tokiu atveju svarbu atitinkamai pritaikyti aprangą, stenkitės, kad nevyrautų daugiau nei trijų dominuojančių spalvų.
Ryškiaspalves pėdkelnės taip pat populiarios jau ne vieną sezoną. Jei nenorite, kad jos būtų pernelyg rėksmingos, rinkitės šiek tiek ramesnių atspalvių: jūros mėlio, kavos su pienu, baklažano atspalvio.
Pėdkelnės, margintos įvairiais raštais – nėrinių imitacija, žirneliais, geometrinėmis figūromis, ornamentais – idealiai tinka prie vienspalvių mini sijonų ir trumpučių šortų.
Atsargiai rinkitės blizgias kojines – jos atrodo įspūdingai, tačiau suteikia kojoms daugiau apimties. Taigi, ar tikrai esate pasirengusi rizikuoti?
Parengė Laura Mureikaitė
Moters savaitė
