Garsiausiuose pastarojo meto Lietuvos mafijos teismo procesuose liudijęs buvęs Kauno kriminalinio pasaulio šulas Jonas Bielskis pateko į mįslingą eismo įvykį.
Šią savaitę Vilniaus apygardos teisme po vasaros atostogų pertraukos iš naujo atvertus senų nusikaltimų bylą, kurioje tariamais žmogžudystės užsakovais ir tarpininkais laikomi senosios kartos veikėjai – palangiškis Gediminas Jacka ir J. Bielskis, – paaiškėjo, kad teismo procesas vyks be Senelio pravarde garsėjančio J. Bielskio.
Mįslinga susidūrimas su troleibusu
Teisme 66 metų kauniečiui atstovaujantis advokatas pareiškė, kad Senelis nuo rugpjūčio 16 dienos yra gydomas ligoninėje dėl avarijoje patirtos traumos. Esą J. Bielskio vairuojamas motociklas rėžėsi į troleibusą.
Nėra žinių, kuriame mieste įvyko nelaimė. Teigiama, kad informacija apie šitą eismo įvykį buvo kruopščiai nuslėpta, avarijos pėdsakai greitai pašalinti.
Atsirado sąmokslo teorijų, kad kažkas siekė Senelio mirties ir minėtą įvykį iš anksto kruopščiai suplanavo, tačiau galutinio rezultato nepasiekė.
Kaip žinoma, sovietmečiu, KGB klestėjimo laikais, dažniausiai į keistas, o neretai ir iki galo neišaiškintas automobilių, motociklų avarijas patekdavo itin svarbią informaciją disponuojantys asmenys. Ir nebūtinai iš valdiškų ar akademinių sluoksnių. Neretai toks likimas ištikdavo ir visiškai paprastus, tačiau ypač intriguojančią informaciją sukaupusius asmenis.
Įdomiausia, kad paprastai tokių avarijų kaltininkai likdavo nenubausti.
Kaune ne kartą pastebėtas be apsaugos
Sklinda kalbos, kad jau ne vienerius metus J. Bielskis gyvena visiškai laisvai. Jis kur tik panorėjęs juda vienas be valstybės saugomų liudytojų sargybinių priežiūros. Esą apsaugininkai jį lydi tik į teismo posėdžius Vilniaus apygardos teisme.
„Teko girdėti, kad Senelis vienas atvairuodavo savo automobilį iš Kauno į Vilnių. Susitikdavo kažkur prie teismo. Perlipdavo į saugomų liudytojų apsaugininkų mikroautobusą, užsidėdavo veidą slepiančią kaukę. Paskui kartu jie pavažiuodavo kelis metrus ir išlipdavo prie vidiniame teismo pastato kieme esančių durų. Štai ir visa jo apsauga“, – ironizavo vienas buvęs Kauno gaujų atstovas, kuriam pačiam kadaise yra tekę pajusti saugomo liudytojo gyvenimo skonį. Kaune jau seniai sklinda kalbos, kad J. Bielskis gyvena visiškai nesuvaržytas apsaugininkų draugijos. Ne kartą vyras buvo pastebėtas keliuose Kauno lošimo namuose. Netgi yra mačiusiųjų vasarą J. Bielskį vaikštinėjantį Palangos centrinėmis gatvėmis, besimėgaujantį saulės voniomis pajūryje.
Šio straipsnio autoriui ne kartą J. Bielskį yra tekę matyti prie Generalinės prokuratūros pastato visiškai vieną. Senelis kaskart sutrikdavo pamatęs žurnalistą. Kai pastarasis pasiteiraudavo prokuratūros darbuotojų, kokiais tikslais prokuratūros slenksčius buvo priverstas minti kaunietis, kuris laikomas vienu iš svarbiausių mafijos bylų liudytojų, kaskart išgirsdavo paslaptingą paaiškinimą: „Taip, jūs nesuklydote. Jonas Bielskis išties šiandien lankėsi prokuratūroje. Kodėl? Na, mes turėjome su juo paderinti kai kuriuos bendrus veiksmu.“
Atsivertimas sutrikdė nusikalstamą pasaulį
Ilgus metus Kauno kriminaliniame pasaulyje lietuviškuoju įteisintu vagimi laikytas J. Bielskis prarado autoritetą 2004 metais, kai po sulaikymo nutarė bendradarbiauti su senus nusikaltimus tyrusiais Policijos departamento pareigūnais. Būtent jo liudijimai yra įtraukti į paskutinę Daktarų gaujos baudžiamąją bylą. Taip pat 1995-aisiais Vilniaus centre susprogdinto vilniečio bankininko Rimanto Grainio (jo žudikas – garsusis Vilniaus bomberis Valerijus Januškevičius – red.past.), Kauno verslininko Gintaro Skobo, kitų anų laikų nusikaltėlių bylas.
Kad jis turėjo ką įdomaus papasakoti senus atvejus narpliojantiems pareigūnams, liudija jo praeitis. Juk pirmaisiais kriminalinių gaujų klestėjimo metais ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje J. Bielskis buvo įtakinga figūra. Senelis niekada nepriklausė jokiai gaujai, tačiau ištisus dešimtmečius privertė krūpčioti beveik visų pagrindinių miesto kriminalinių grupuočių vadeivas.
Nepastebimai išsikovojęs aplinkinių pagarbą Senelis bet kada galėjo pas save pasikviesti aukščiausio lygio nusikaltėlių iš tarpusavyje konfliktuojančių Kauno banditų grupuočių. Todėl neretai jo žodis būdavo lemiamas, kai kriminalinės įžymybės nuspręsdavo pašalinti ar teisėsaugininkams perduoti nepaklusnius konkurentus, jaunesnio amžiaus išsišokėlius.
Apie Kauno „chebrą“ sužinojęs iš draugo pasakojimų?
Pernai balandį liudydamas Klaipėdos apygardos teisme vykusiame Daktarų gaujos teismo posėdyje J. Bielskis galutinai patvirtino apsukraus žaidėjo reputaciją ne tik prie kortų stalo, bet ir realiame gyvenime. Jis meistriškai išsisukdavo, kai sulaukdavo keblių teismo kolegijos ar kaltinamųjų gynėjų klausimų. Tąkart Senelis teisme pareiškė nedalyvavęs rezonansiniuose nusikaltimuose, tačiau apie juos sužinojęs iš buvusio ilgamečio bičiulio Ariko Pastuškovo-Storo. Jis šiuo metu yra minimas kitoje garsioje senų nusikaltimų byloje.
J. Bielskis teismo kolegijai ir kaltinamųjų advokatams skundėsi sergąs cukralige, padidėjusiu kraujospūdžiu, atminties sutrikimais ir dėl to negalįs akivaizdžiai dalyvauti Daktarų teismo procese, todėl jo apklausa vyko vaizdo konferencijos ryšiu.
Kartu susidarė įspūdis, kad pirmąsyk 2006 metais apie senus Daktarų gaujos nusikaltimus Policijos departamento pareigūnų apklausose prabilęs J. Bielskis iki šiol jaučiasi esąs padėties šeimininkas.
„Asmeniškai neturėjau gaujos. Bendraudavau su A. Pastuškovu. Būtent iš jo ir gaudavau įvairių žinių apie tuometę Kauno chebrą. 1989–1990 metais dalyvaudavau Kauno „šeimų“ susirinkimuose. Buvo atvejų, kai viena miesto brigada konfliktuodavo su kita. Kaip žinoma, tos brigados veikė teritoriniu miesto principu. Faktiškai Daktarų vyrų nuomonė tuo metu buvo lemiama. Bet kai pamačiau, kad Daktarai, kaip ir Panevėžio Tulpiniai ar Klaipėdos Gaidjurginiai, tarpusavio santykius ėmė aiškintis liedami vienas kito kraują, nustojau važinėti į tokius susibūrimus. Praeityje sėdėjau kalėjime, turėjau svarų žodį, tad galbūt kai kuriems su Arūnu (Pastuškovu – red. past.) tuo metu buvome savotiški autoritetai. Tiesa, niekada savęs tokiu nelaikiau“, – teismo posėdyje pareiškė laukinio banditizmo epochos metais Kauno mafijos strategu vadintas J. Bielskis.
Mafijos puotų, laidotuvių dalyvis
Kai žiauriais išpuoliais kaltinamas Henrikas Daktaras tada J. Bielskio iš narvo pasiteiravo, ar kada nors yra padaręs nusikaltimų, Senelis iš ekrano plačiai šypsodamasis atsakė: „Hena, aš nežinau, gal ir esi ką nors padaręs. Mes juk su tavimi taip artimai nebendraudavome. Nusikaltimų ar bendrų reikalų neturėjome. Juk pas mane atvažiuodavote tik pažvejoti, o kartu dalyvaudavome tik gimtadieniuose, laidotuvėse.“
J. Bielskis Daktarų teismo procese duodamas parodymus tvirtino, kad 1988–1990 metais Kaune į gaujų susirinkimus atokesnėse miesto vietovėse esančias aikšteles, miškus suvažiuodavo bemaž 80–100 vyrų iš šešių septynių tuomet mieste karaliavusių banditų susivienijimų.
H. Daktaro advokatui Kristupui Ašmiui pasiteiravus, iš kur jis žinąs apie Daktarų nusikalstamą gaują, Senelis pareiškė: „O kaip kitaip suprasti, kai į vieną vietą susirenka tokios didelės žmonių minios? Būdavo aišku, kad čia atvykdavo viena ar kita „šeima“. Kiekviena jų turėjo savo bosą, kiekvienas jų sunešdavo tam tikrų pinigų sumą bendrai miesto kišenei. Čia būdavo aptariama, ką reikės papirkti ar išpirkti. Šiuose pasitarimuose Laurinavičius (Alvydas Viktoras-Luras, 2007-aisiais miręs vienas pagrindinių Daktarų bosų – red. past.) atstovaudavo Daktarams. Pas jį ir būdavo saugomos visos didesnės pinigų sumos. Nors pats jam niekada nebuvau davęs pinigų.“
Keliasdešimt metų Kauno kriminalinio pasaulio viršūnėse dominavęs ir bendrų fotografijų albumuose bei vaizdajuostėse su ryškiausiais ano meto veikėjais užfiksuotas J. Bielskis teigė, kad mafijos puotose ar laidotuvėse dalyvaudavo tik siekdami išreikšti pagarbą vienas kitam.
„Su Luru ir Guzu (Vidmantu Gudzinsku, taip pat sutikusiu bendradarbiauti su teisėsauga, buvusiu Daktarų gaujos šulu, – red. past.) prie kortų stalo šnekėdavome įvairiomis temomis. Iš tokių pokalbių ir sužinojau, kad Kaune egzistavo ypatingasis šešetukas, kuriam tada priklausė H. Daktaras, Mongolas (Rimantas Ganusauskas, 1993 metų pabaigoje saviškių nužudytas ir palaidotas nežinomoje kapavietėje, – red. past.), Mongoliukas (R. Ganusausko jaunesnysis brolis Deivis Ganusauskas, kuris taip pat sutiko liudyti prieš buvusius bendrus, – red. past.), Guzas, Luras ir Goga (Egidijus Abarius – red. past.)“, – pasakojo J. Bielskis, kurio netikėta išpažintis daugeliui kriminalinio pasaulio sunkiasvorių sukėlė tikrą šoką.
Amžiaus mafijos teismo procese liudijęs J. Bielskis, kaskart prisimindamas senus laikus, minėjo, kad visas istorijas jis sužinojęs iš buvusio draugo A. Pastuškovo. „Regis, A. Pastuškovas, pasakodamas apie chebros reikalų smulkmenas, taip norėjo prieš mane pasipuikuoti ar net pasirodyti esąs viršesnis. Atrodė, kad kalbėdamas tokiomis temomis jis nejuokaudavo. Be to, praeityje jis yra davęs parodymų prieš mane. Aš už jį kalėjime esu praleidęs net ketverius metus“, – karčių žodžių buvusiam bičiuliui nepagailėjo Senelis.
Nesėkmingas pabėgimas
Jau trečią kartą Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje J. Bielskis ir G. Jacka yra kaltinami prieš dvidešimt metų nušauto telšiškio Hilarijaus Sasnausko nužudymo organizavimu.
G. Jacka įvardijamas kaip užsakovas, o J. Bielskis kaip tarpininkas, padėjęs už atlygį surasti žudikus.
Minėtoje byloje J. Bielskis jau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl verslininko pagrobimo, pajūrio architekto sumušimo, 2000 metais Kaune nužudyto Ramaškinių vadeivos Ramūno Kuzmino buto apiplėšimo organizavimo.
R. Kuzmino-Ramaškės žmogžudystės užsakymu jis nebuvo ir kaltinamas.
Prieš kurį laiką suėjo senatis ir bylai, kurioje J. Bielskis kaltinamas neteisėtu pabėgimu iš Lietuvos į Rusiją. 2006 metų balandžio 17-osios vakarą J. Bielskis, pavakarieniavęs su jį prižiūrinčiais teisėsaugininkais, nuėjo miegoti, bet jau kitą rytą lova buvo tuščia.
Netrukus buvo paskelbta tarptautinė J. Bielskio paieška.
Po porą mėnesių trukusių paieškų 2006 metų birželio 9-ąją J. Bielskis Rusijos teisėsaugininkų buvo sučiuptas Sankt Peterburge prie metro stotelės, kai po pietų išėjo iš nuomojamo buto į miestą. Sulaikomo kauniečio kišenėje buvo aptiktas padirbtas pasas, išduotas Jurgio Birbalo vardu. Paaiškėjo, kad nemažai pinigų į Rusiją išsivežęs Senelio pravarde garsėjantis kaunietis šiame mieste gyveno kaip milijonierius.
Jis keturiems mėnesiams buvo išsinuomojęs prabangiai apstatytą keturių kambarių butą prestižinėje Aleksandro Puškino gatvėje, dažnai lankydavosi kazino ir brangiuose restoranuose. Net kelis sykius bėglys buvo nuvykęs pailsėti į Sočio kurortą.
Šio kauniečio neįprasto gyvenimo vingiai verti aštraus kriminalinio trilerio scenaristo plunksnos. Tad įdomu, ko dar netikėto ir intriguojančio sulauksime iš spalvingos J. Bielskio – Senelio kasdienybės.
Dailius Dargis
