Išsiaiškinę, kad Marafono gauja nužudė du žmones, kriminalistai tęsė nusikaltimų tyrimą. Paaiškėjo dar dviejų žmonių nužudymo Kėdainių rajone aplinkybės.
Prisikėlė iš numirusiųjų
Nukentėjo dar vienas Lašo draugas ir patikėtinis – Ričardas P. Pabijoję, kad Ričardas gali tapti ką tik įvykdyto dviejų vyrų nužudymo liudininku, nes žinojo, su kuo išvažiavo jo draugas, nusprendė jį nužudyti. Ričardas buvo iškviestas Lašo vardu – esą reikia lydėti „fūrą“ su prekėmis. Į susitikimo vietą prie pakaunėje esančios kavinės „Bistroma“ jis atvyko su savo svainiu Jonu V. ir bičiuliu Vilmantu Č. Tačiau banditų planai nepasikeitė – jie nusprendė nužudyti visus tris. R. Baratinskas nuviliojo trijulę į senojo Žemaičių plento pradžią (Raseinių r.). Čia jau laukė kiti gaujos nariai.
Pirmiausia S. Narkevičius priėjo prie Vilmanto Č. automobilio „BMW“ ir, atidaręs priekines dureles, paleido šūvių seriją į vairuotoją bei kartu su juo sėdėjusį Joną V. Abu vyrai buvo stipriai sužaloti. Tuo pat metu R. Baratinskas paleido septynis šūvius į šalia automobilio stovėjusį Ričardą. Tada banditai išvilko pašautuosius iš automobilio ir paguldė šalia nebegyvo Ričardo P. Velkamas Vilmantas ėmė dejuoti, todėl V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę, o po to dar ir peilį suvarė. O stipriai sužalotas Jonas apsimetė esąs nebegyvas. Kai nusikaltėliai, palikę aukų kūnus, nuėjo į mišką kasti duobės, Jonui pavyko pasprukti... Grįžę ir neradę vienos aukos, banditai puolė dingusiojo ieškoti, tačiau veltui. Pastarasis sugebėjo telefonu išsikviesti draugą, kuris jį nuvežė į Kauno klinikas.
Nesuradę Jono V., banditai įmetė Ričardo P. lavoną į melioracijos šulinį, o Vilmanto Č. kūną užkasė miške. Kiek pavažiavę žudikai miške, šalia autostrados, užkasė tris pistoletus ir aukų mobiliuosius telefonus.
Pašautam Jonui V. besigydant klinikose, gaujos nariai ėmė aiškintis, kurioje palatoje guli iš jų kruvinų rankų išsprūdusi auka, ir planavo per langą įmesti, kaip jie sakė, „fugasą“ (granatą). Banditams buvo visiškai nesvarbu, kad per planuotą sprogimą gali žūti ir kitų ligonių bei medicinos seserų ar gydytojų. Bet tuo metu Jonas jau buvo akylai saugomas, o banditams ant kulnų mynė policija.
Meškos paslauga
Jau vyko teismas, o ONTT pareigūnai, vadovaujami prokuroro V. Kakoškino, toliau narpliojo gaujos darbelius ir teismui perdavė nagrinėti dar vieną bylą. Ši buvo parengta remiantis R. Baratinsko-Marafono parodymais. Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, R. Baratinskas padėjo atskleisti daugelį nusikaltimų. Už tai prokurorai žadėjo Marafonui gan švelnią bausmę. Ir išties teisme valstybės kaltintojas Gediminas Bučiūnas pasiūlė skirti Marafonui tik 12 metų nelaisvės. Tačiau bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas pasielgė kitaip ir brutaliam žudikui bausmės nešvelnino. Po tokio nuosprendžio R. Baratinskas padarė savas išvadas ir antrajame teisme jau neliudijo prieš savo buvusius bendrininkus.
Be to, ir antrąją Kėdainių žudynių bylą nagrinėjusi Kauno apygardos baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo Regina Majauskienė, o jai talkino teisėjai Romas Aikevičius ir Gytis Večerskas, R. Baratinsko parodymų atžvilgiu buvo nusiteikusi kritiškai. Teisėjų nuomone, R. Baratinskas mėgo apkalbėti savo bendrininkus, meluodavo, taip menkindamas savo vaidmenį. Taigi antroji byla, kurioje įvairiais nusikaltimais buvo kaltinami V. Gembutas, S. Narkevičius ir V. Čėsna, patyrė fiasko.
Apie tai, kad teismui nepavyko įrodyti, jog V. Gembutas nušovė Arną Š., jau rašėme.
O iš kur auksas?
1998 metų liepos 7 dieną Kauno policijoje, Dainavos policijos komisariate, buvo gautas Arūno D. pareiškimas, kuriame jis nurodė, kad liepos 3 dieną, apie 18 valandą, vyriškis, vardu Valdas, Kaune, Savanorių prospekte, prie baldų parduotuvės, prieš pirkimą gavęs pasverti 1300 gramų aukso, pasinaudojo tuo, jog kažkas pabeldė į priekinį automobilio stiklą, skubiai iššoko iš mašinos ir su auksu pabėgo. Per ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad pirkėjas Valdas – tai V. Gembutas.
Taigi tuokart automobilyje V. Gembutui apžiūrinėjant ir sveriant prekę, į vairuotojo langą pabeldė V. Čėsna – kad nukreiptų pardavėjo Arūno D. ir jo brolio Juozo D. dėmesį. O vagis tuo metu paspruko su 1306 gramų 901 prabos aukso lydiniu, kurio vertė – 45 760 litų. Tačiau ši stambi vagystė teisme nebuvo įrodyta. Patys apiplėšti broliai painiojosi savo parodymuose. Iš pradžių jie sakė, kad negalėtų atpažinti plėšikų, o vėliau, praėjus daugiau kaip trejiems metams, juos esą jau atpažino. Iš karto pagal nukentėjusiųjų parodymus buvo nupiešti plėšikų fotorobotai, kurie, beje, labai skyrėsi nuo tikrų įtariamųjų veidų. O tuo metu, kai vyko atpažinimas, ir V. Gembuto, ir V. Čėsnos nuotraukos buvo publikuojamos laikraščiuose, juos, žiaurius nusikaltėlius, rodė ir per televiziją. Tad, teismo nuomone, toks atpažinimas yra niekinis. Be to, iš pradžių broliai, pasakodami apie plėšikus, sakė, kad tas, kuris svėrė auksą, dėvėjo juodais džinsais, o jo plaukai buvo tamsiai rusvi ir sušukuoti ant šono, tačiau teismas tai patvirtinančių duomenų negavo.
Nukentėjusieji painiojosi ir pasakodami, iš kur gavo tiek aukso. Pirminiuose parodymuose Arūnas teigė, kad 1300 gramų aukso lydinį gavo kaip palikimą iš savo tėvo ir kad tėvas šį auksą atidavė jam dar būdamas gyvas. Po kelerių metų Arūnas ėmė tvirtinti, kad tą auksą tėvas buvo palikęs ne tik jam, bet ir broliui bei dar dviem seserims. Tačiau teisėsaugininkai tuo nepatikėjo ir nukentėjusiuoju pripažino tik Arūną.
Brolių teigimu, vyras, vardu Valdas, iš pradžių buvo sumokėjęs jiems 300 JAV dolerių ir paėmęs iš jų 50 gramų aukso tyrimui, o po dienos ištirtą auksą grąžino, atsiėmė duotus pinigus ir vėl vedė derybas dėl aukso, įskaitant ir tą patį gabalėlį. Anot teismo, tokia įvykių seka prieštarauja sveikai logikai, nes neįtikėtina, kad pirkėjas grąžintų atgal jau patikrintą gabalėlį, o po to iš naujo derėtųsi dėl to paties gabalėlio. Byloje taip pat nebuvo ir jokių duomenų, patvirtinančių, kad Arūnas tikrai turėjo 1300 gramų aukso lydinį, išskyrus jo paties teigimą. Liudytojas Ignas, kurio Arūnas prašė surasti pirkėją, paliudijo, kad prašydamas Arūnas jam rodė ne aukso lydinius, bet aukso smėlį. Taip pat liudijo ir Vitalijus, kurio jau Ignas prašė surasti pirkėją. Broliai teigė, kad aukso prabą dar prieš pardavimą nustatė vienoje įmonėje, tačiau ši įmonė teismui buvo parašiusi pažymą, kad aukso prabos ji niekam nenustatinėjo ir į įmonę tokiu prašymu niekas nesikreipė.
Pasikėsinimas į Čigoną
1999 metų rugsėjo 24-osios vakarą, apie pusę dešimtos, Kaune, Medvėgalio gatvėje, buvo pasikėsinta nužudyti namo grįžtantį Borisą A., pravarde Čigonas. Eidamas laiptinės link, Čigonas pajuto skausmą nugaroje. Supratęs, kad į jį šaudoma, pasileido bėgti į laiptinę ir pasislėpė lifte.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Borisas A. buvo sekamas nuo birželio. Būta duomenų, kad nužudymas buvo užsakytas, o už tai ketinta sumokėti 10 000 JAV dolerių. Šaudyta pistoletu TT. Borisas A. buvo sužalotas trimis šūviais – padarytos šautinės žaizdos kairėje pilvo pusėje, kairėje šlaunyje, dešinėje plaštakoje.
Kaltinimai dėl pasikėsinimo nužudyti Borisą A. irgi buvo pateikti V. Gembutui, S. Narkevičiui ir V. Čėsnai. Dar iki teismo R. Baratinskas su smulkmenomis papasakojo apie šį nusikaltimą, tačiau teisme duoti parodymus jis jau atsisakė. Nors ekspertas patvirtino, kad į Čigoną galėjo būti šauta iš tų pačių ginklų, kurie naudoti ir vadinamose Kėdainių žudynėse, tačiau kaltinamųjų neatpažino pasikėsinimą į Čigoną matę mažiausiai trys vyrai. Teismas taip pat įžvelgė daug procesinių pažeidimų apklausiant liudininkus ir visus tris kaltintuosius išteisino.
Prieštaringi parodymai
V. Gembutui ir S. Narkevičiui, daugiausia remiantis tik Marafono parodymais, buvo inkriminuojamas ir Gintaro Romualdo T. tyčinis nužudymas, jo daiktų ir dokumentų vagystė. Gintaro Romualdo T. lavonas buvo rastas 2000 metų rugpjūčio 4 dieną Kėdainių rajone, Keleriškių miške, buvusios sovietų armijos raketų bazės teritorijoje, duobėje po statybinėmis atliekomis.
Kadangi teisme R. Baratinskas jau neliudijo, buvo pagarsinti ankstesni jo parodymai. Teismo nuomone, jie buvo labai prieštaringi. 2000-ųjų rugpjūčio 3 dienos apklausoje R. Baratinskas teigė, kad Gintarą Romualdą jis pažinojo tik iš matymo ir su juo nebendravo. Vienas įtakingas verslininkas 1999 metų gruodžio viduryje jam esą pasakęs, kad reikia nužudyti Gintarą Romualdą. Jis pažadėjęs verslininkui surasti žudiką ir apie užsakymą pasakęs S. Narkevičiui ir V. Gembutui. Pastarasis sutikęs nužudyti žmogų už 5000 JAV dolerių. Jis po kurio laiko „Taubučių“ bare supažindinęs S. Narkevičių su Gintaru Romualdu. Iš S. Narkevičiaus pasakojimo R. Baratinskas esą žinojęs, kad S. Narkevičius su Gintaru Romualdu apie 17 valandą susitikęs Baltijos gatvėje, prie kiosko, ir abu nuvažiavę į apleistas kareivines Kėdainių rajone, kur prie angaro, iškasęs duobę, jų laukęs V. Gembutas. Tas be kalbų išsitraukęs pistoletą ir nušovė Gintarą Romualdą. Tais pačiais metais, prieš Kalėdas, R. Baratinskas esą susitikęs Kėdainiuose su V. Gembutu, ir šis paprašęs jo nuvažiuoti kartu į karinės bazės teritoriją, kad įsitikintų, ar gerai paslėptas nušautojo lavonas. Abu nuvažiavę prie angaro. V. Gembutas esą įlindęs į apsnigtą miškelį, ten apsižiūrėjęs ir tuoj grįžęs bei pasakęs, kad viskas gerai.
Rugpjūčio 4-ąją R. Baratinsko parodymai buvo tikrinami vietoje. Paaiškėjo, kad protokole užfiksuoti faktai prieštaravo prieš dieną duotiems parodymams. Parodymų patikrinimo vietoje R. Baratinskas, nuvažiavus prie bazės, liepė sustoti ne prie angaro, kaip buvo teigęs apklausoje, o prie keliukų sankryžos ir parodė vietą prie angaro sienos iš vakarų pusės, o ne „kažkur miškelyje“, kaip buvo sakęs per apklausą. Beje, kaip tik prie tos sienos, duobėje, ir buvo rastas Gintaro Romualdo T. lavonas.
Dar po kurio laiko R. Baratinskas parodymus pakeitė ir sakė, kad iš S. Narkevičiaus pasakojimo jam žinoma, jog pirmus šūvius į savo auką V. Gembutas šovęs angaro viduje, o kontrolinį - lauke, nes Gintaras po šūvio angare išbėgęs į lauką. Tą dieną jis jau nurodė, kad su V. Gembutu, kai buvo atvažiavęs prieš Kalėdas, jis įvažiavęs į angarą (prieš tai sakė, kad sustojo prie angaro), kuriame buvo nužudytas Gintaras Romualdas, tada V. Gembutas, išlipęs iš mašinos, išėjęs pro angaro durų angą ir pasilenkęs apžiūrėjęs vietą, esančią prie dešiniosios sienos.
O 2000 metų lapkričio 21-ąją R. Baratinskas jau pasakojo, kad V. Gembutas savo aukai šovęs į kaklą iš priekio, bet žmogus nenukritęs ir išbėgęs iš angaro. Tuomet V. Gembutas prisivijęs Gintarą Romualdą už kokių 50 metrų ir pribaigęs dviem šūviais iš pistoleto. Ekspertai buvo nustatę, kad nelaimėlis mirė nuo šautinių galvos ir krūtinės ląstos sužalojimų. Šaudant jis į šaulį buvo atsisukęs pakaušiu ir nugara. Ekspertai taip pat nustatė, kad šaudyta ne iš TT pistoleto, kaip liudijo R. Baratinskas, o visai iš kitokio ginklo.
Netiesą R. Baratinskas sakė ir teigdamas, kad su Gintaru Romualdu T. jis pažįstamas tik iš matymo. Ir nužudytojo žmona, ir brolis tvirtino, kad Marafonas gerai pažinojo Gintarą Romualdą ir su juo bendravo, skolinosi pinigų, sekė vieną iš EBSW vadovų, kurį rengėsi užpulti. Nužudytojo brolis sakė, kad ne kartą vežė Gintarą Romualdą susitikti su R. Baratinsku, o nušautojo žmona teisme liudijo, kad ir dingimo dieną sutuoktinis, išeidamas iš namų, sakė einąs susitikti būtent su R. Baratinsku.
Gintaro Romualdo T. nužudymas liko neįrodytas, nors daug faktų buvo, kad tai vis tik buvo Marafono grupuotės darbas.
Aplinkybių nenurodė
Vėliau R. Baratinskas dar pateikė įvairiausių žudynių versijų. Be kita ko, ėmė tvirtinti, kad jo bylos tyrėjai puikiai žinoję, kas buvo tikrieji Kėdainių žudynių užsakovai, tik tuomet prašę nieko apie juos nekalbėti. R. Baratinskas teigė, kad tas žudynes esą organizavę Arikas Pastuškovas, pravarde Storas, ir Ramūnas Kuzminas, pravarde Ramaškė. Apie visa tai gerai žinojęs ir dar vienas kaunietis – mafijos veteranas Jonas Bielskis, pravarde Senelis, sutikęs bendradarbiauti su pareigūnais ir liudyti prieš patį H. Daktarą bei kitus.
Anot R. Baratinsko, kai 2000-ųjų birželio 16 dieną savo namo kieme buvo nužudytas R. Kuzminas, jis supratęs, kad apie tai kalbėti pavojinga. Prabilęs tik tada, kai minėtieji kauniečiai buvo areštuoti.
2012 metų sausio 9-ąją pareiškimu, o balandžio 10-ąją – skundu R. Baratinskas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir paprašė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes, jo vertinimu, baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjas Vytautas Antanas Vilutis, nagrinėjant Ričardo P. nužudymo aplinkybes, nukentėjusiajam Jonui V. neva uždavęs atsakymą užmenantį klausimą ir taip pažeidęs Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 275 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pagal tuos reikalavimus draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus.
Visose instancijose išnagrinėjus R. Baratinsko pretenzijas, galiausiai jau nuspręsta, kad jokių papildomų aplinkybių, kurios būtų dar nežinomos teismams, nuteistasis nenurodė. Jau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu taip pat nėra nustatyta, kad teisėjai ar prokurorai, nagrinėjant R. Baratinsko-Marafono baudžiamąją bylą, būtų nusikalstamai piktnaudžiavę ir kad dėl to būtų buvęs priimtas nepagrįstas teismo nuosprendis.
Pabaiga. Pradžia Nr. 35
Vytautas ŽUTAUTAS
AKISTATA
