Kodėl mes mylime nenaudėlius?

Jis mažai būna namuose, dirba retai ir nenoriai, jūsų pinigus leidžia kaklaraiščiams, alui ir cigaretėms, vadina kvaile, sofoje įspaudė Marianos įdubą, o vaikus prisimena tik tada, kai jie užstoja televizoriaus ekraną. Jūs gaminate rinktinius skanėstus, lyg septyni arkliai ariate darbe, sūnų vedžiojate „į čiuožyklą ir šachmatus“, dukrą – „į smuiką ir paplaukioti“, o naktimis virtuoziškai glamonėjate mylimąjį ant įdubusios sofos. Klausimas: ar jums to reikia? Indėnų išmintis, perpasakota Folknerio, byloja, kad moters užgaida – tarsi plaštakės skrydis. Skrajodama nuo žiedo prie žiedo, ji tikriausiai nutūps ten, kur arklių stovėta. Kodėl? Kas jas ten žino... Žiūrėkite: aplinkui tiek daug puikių vaikinų ir visi į jus dairosi. O jūs mėšlungiškai nagais kabinatės į tą mergišių įžūliomis akimis, trenkiantį vakarykšte degtine. Nors ir be paslaugių draugių puikiai žinote: jūs jam nereikalinga, jis paprasčiausiai jumis naudojasi. Už ką mes juos taip mylime, tuos nieko vertus nenaudėlius? I variantas: už gražias akis Dažnai merginos mano: jeigu jau gražuolis – vadinasi, niekšas (egoistas, mergišius, nemyli mamos ir kt.). Laimė, tai ne visada teisinga, nors, deja, kai kas tinka... Labai gražiam vaikinui kur kas sunkiau užaugti tikru riteriu, negu riestanosiui ir kreivakojui mažaūgiui. Iš pradžių nejaunos susižavėjusios giminaitės, šūkčiodamos „Ak, kokios jo blakstienos, saulyte tu mano“, kiša mažyliui šokoladinius saldainius, vėliau paaugusios bendraklasės nuolat šaudo akimis ar net viena per kitą siekia patenkinti jo paauglišką hiperseksualumą. Galiausiai ant jo vyriško kaklo ima pulkais kabintis bendrakursės, bendradarbės ir atsitiktinės pažįstamos. Iš kur toks moterų numylėtinis išmoks pagarbos moterims, toms aistringoms gerbėjoms, viena po kitos šokančioms į jo lovą – tereikia mirktelėti? Nebent turėtų labai stiprius moralinius principus ir neregėtą valią, bet tai – retenybė... Ką daryti? Priklauso nuo to, ką norite pasiekti. Svajojate „puikųjį kankintoją“ sunaikinti morališkai – imkite pavyzdį iš vyrų: jeigu moteris jiems reikalinga tik kaip graži lėlė su didele krūtine ir kojomis „iš pažastų“, jie daugiau nieko ir nereikalauja. Vadinkite jį zuikučiu ir kačiuku, prašykite nekvaršinti galvos pernelyg protingais dalykais – neva tu, brangusis, puikus be jokių vingių. Visiems matant atsainiai atskaičiuokite jam pinigus, sakydama: „Čia tau pyragaičiams“. Sakykite jam komplimentus: „Vaikai paveldėjo tavo grožį, tačiau intelektą, ačiū Dievui, perduoda motina“. Tegul žino savo vietą! O jeigu neištvers ir paspruks – jo nuomonė apie save bus nebe tokia. Tarkime, kad jis jus domina ne kaip saldus pupulis, bet būtent su juo ketinate „ilgai žengti tolimu keliu“. Tada bandykite pabrėžtinai elgtis su juo kaip su draugu ir pašnekovu. Tarkitės, išklausykite, aptarkite ir polemizuokite. Neduok, Dieve, kad leistumėte jam suprasti, kaip jus veda iš proto jo ryškiai mėlynas žvilgsnis, skulptūriškas torsas ir išdidus profilis! II variantas: Panelė ir chuliganas Kartą gyveno labai gera mergaitė. Mokykloje ji buvo pirmūnė, padėdavo mamai, baigė elitinę aukštąją mokyklą, rado padorų darbą. Jai asistavo labai išauklėtas jaunuolis iš geros šeimos - jų tėvai vaikams subtiliai užsimindavo apie vaikaičius. Reikalai klojosi taip puikiai ir padoriai, kad geroji mergaitė kartą neištvėrė: aprėkė mamą, sviedė pačiūžas į gerbėją ir išėjo gyventi pas užkietėjusį niekšą, pagarsėjusį girtuoklį, riaušininką ir bejėgių moterų apgaudinėtoją. Į šį nuolat nesiskutusį vyrą su daugybe tatuiruočių, du kartus teistą, truputį blogesne tapusi draugė žvelgė su šventa pagarba. Į savo padorų darbą ji eidavo visiškai laiminga, nors ir su užpudruotomis mėlynėmis. Mielajam draugui uždirbdavo duonai ir degtinei, kol šis pramogaudavo su linksmomis abejotinos socialinės priklausomybės panelėmis. Į liūdnus mamos ir buvusių bendrakursių pranešimus nevilties apimta inkštė: „O jeigu man patinka taip gyventi!!!“. Šioje mergaitėje atpažinusios save širdies gilumoje patvirtins: taip, patinka, nes nenuobodu. Tokios jau yra moterys: joms maža taikių vakarinių arbatos gėrimų, geru kostiumu vilkinčio švarutėlio jaunikio ir padorios ateities – joms reikia neregėtų aistrų, kaip gražioje melodramoje, net ir su negražia pabaiga. Nuobodžiaujanti moteris – baisi jėga. Taigi neleiskite sau liūdėti – jeigu galite, ne tokiais kenksmingais būdais, kaip romanas su niekšu. Jeigu jus taip traukia ekstremalios situacijos, įsidarbinkite sanitare siautėjančių pamišėlių namuose ar viena autostopu keliaukite po musulmoniškas šalis. Pabandykite – nuobodu nebus. III variantas: „Mylimasis, aš tave išgelbėsiu!“ Galima pamanyti, jog anksčiau nežinojote, kas jis yra. Juk ne jums jis girtas gyrėsi, kad gyvena iš karto su trimis „idiotėmis“, ir visos jį dievina. Net jūsų geriausia draugė, tokia protinga ir respektabili, raudojo ant jūsų krūtinės, vadindama jį niekšu. Tai kodėl leidotės suvedžiojama šio įžūlaus pasipūtėlio? Iš kur tas aklas įsitikinimas, kad su jumis jis aprims, taps naminis, švelnus ir pūkuotas? Tai vis tas mūsų moteriškas gailestis, ant kurio neva laikosi pasaulis. Neva tai ne iš gero gyvenimo, jis nekaltas, aplinka užgraužė, ketvirtadienis pribaigė, vaikystėje nemylėjo, tikriausiai, vargšiukas jis! O aš su savo nežemiška meile jį tikrai išgelbėsiu... Žinoma, malonu mėgautis savo kilnumu. Bet tai beveik vienintelis malonumas, kurį suteiks šis, taip sakant, romanas. Galite neabejoti: mažiausiai kas antra buvusi jo gerbėja galvojo maždaug taip pat, save laikydamos išskirtinėmis. Beje, išeitis yra: iš tikrųjų tapkite jam išskirtine. Nebeapsupkite šio veltėdžio rūpesčiu ir globa – jam tai seniai įgriso. Pasistenkite tapti situacijos šeimininke. Padarykite taip, kad jūsų santykių taisykles diktuotumėte jūs, o ne jis. Tegul jis laukia ilgais vakarais, kol jūs nežinia kur dingstate (nedrįskite prisipažinti, kad ramiai sėdėjote pas draugę!), o vėliau mielai burkuojate prie laiptinės su nepažįstamuoju (nors tai būtų tik santechnikas Jonas, su kuriuo tariatės dėl unitazo remonto). O namuose, įžūliai išsidrėbusi ant sofos, pareikalaukite atnešti kavos – bent jau pasigėrėsite, kaip persikreips jo veidas. Žodžiu, pabandykite pasikeisti vaidmenimis. Kiekviena moteris – šiek tiek aktorė, galite būti tikra, kad ir jūs taip pat. IV variantas: „Aš niekam nereikalinga“ Deja, tokios užkrečiamos ligos, kaip pasitikėjimo savimi stoka ir abejojimas savo patrauklumu, gali pakirsti net pačias geriausias. Tegul kažkada buvote laikoma bjauriuoju ančiuku, mylimas berniukas suko šalin nosį, o į veidrodį negalėjote net pažvelgti. Dabar pubertacinis periodas, ačiū Dievui, jau praėjo, buvusios bendraklasės seniai juokdamosis pasakojo, kaip tas berniukas ėjo iš proto dėl jūsų, ir net jeigu iš veidrodžio žvelgia ne tokia jau gražuolė, niekam ne paslaptis, kad vyrus prie mūsų traukia anaiptol ne nosies forma ir net ne krūtinės apimtis. Tačiau jūs iš inercijos vis dar manote, kad nieko negalite dominti kaip moteris. Todėl pirmąją išimtį iš šios tariamos taisyklės vertinate kaip vienintelę progą, kurios negalima praleisti. Įdomu, kad tokios moterys pasirenka didžiausius niekšus. Savo aukas šie pastebi iš toli: net jeigu būtumėte puiki ir neprieinama, kaip karalienė, jūsų įsitikinimas, jog esate nereikalinga, kad ir kaip giliai tai slėptumėte, tam tikros rūšies vyrams signalizuoja tą patį, ką ir raudona vėliavėlė. Ir štai jus pažeidė jo subtilus meilikavimas bei žavus įžūlumas, štai jis sumaniai įtikina, kad esate jam reikalinga, o pagavęs ant kabliuko – kad reikalinga tik jam vienam, bet ir tai – ne itin. Iš visų jėgų bandote jo neprarasti – kad ir koks jis būtų, bet visas – mano. Gal dėl įvairovės vertėtų pabandyti gyventi sau, remiantis ne tuo, kam esate reikalinga, bet tuo, ko reikia jums? Taip, rizikuojate kurį laiką likti viena, bet tai vis dėlto geriau, nei gyventi su kuo papuola. Vieniša moteris turi kur kas daugiau galimybių, kad ją pastebės jos vertas vyras, negu turinti nuolatinį vaikiną, tegul ir niekšą. V variantas: Musė ir uogienė Gali būti ir taip: jūs neturite iliuzijų dėl jo ištikimybės ir padorumo, nejaučiate jam stiprių jausmų, bet vis tiek liekate su juo, nes priklausote materialiai. Jis su jumis elgiasi kaip su tarnaite, neslepia kitų savo ryšių ir tarsi tyčia stengiasi paversti jūsų gyvenimą košmaru. Bet jeigu iškart jį paliktumėte, tektų glaustis vieno kambario bute kartu su niurzgančia mama ir senutėle senele, gyventi tik iš atlyginimo, kuris keletą kartų mažesnis nei to niekšo, ar net suplukus ieškoti darbo. Žinoma, galima savo malonumui susirasti meilužį, tačiau vargu ar tai išsaugosite paslaptyje nuo savo turtingojo Buratino – juk jo tokie ryšiai! Jis tikriausiai to nepakęs – tik jam viskas leidžiama, o tu, bjaurybe, žinok savo vietą. Jeigu gyvenimas galutinai jus priveikė, galite pakeisti požiūrį į jį. Ką padarysi, tikrovė išties rūsti, kiekvienas gyvenimui užsidirba kaip gali. Pavyzdžiui, vieni tampa dizaineriais, fotomodeliais, verslininkais ir verslininkėmis, plėšia bankus ar stato namus. Kiti susiranda turtingą sutuoktinį ir gyvena jo sąskaita – tai irgi profesija. O tai, kad sugebėjimas uždirbti didžiulius pinigus ir puikios žmogiškosios savybės neretai nesutaria tarpusavyje – normalios gamybos sąnaudos. Todėl jeigu toks gyvenimas jus patenkina – sėkmės nelengvame darbe. O jeigu ne, matyt laikas prisiminti arba įvaldyti kitą profesiją. Neguodžiantis vaizdas. Dėl vienos ar kitos priežasties, ar net dėl visų iškart mus, moteris, taip ir traukia tie žavūs ir nepakartojami niekšai – kažkoks „potraukis, ligos rūšis“, su kuriuo sudėtinga, o kartais ir beprasmiška kovoti. Ką gi, lieka tik guostis, kad ir vyrams labiausiai patinka tikros kekšės. Todėl jiems nė kiek ne lengviau, o gal net sunkiau gyventi nei mums.