Prieš keletą dienų vieną laikraštį tiesiog sukrėtė vieno didelio miesto ketinimas neleisti pardavinėti alkoholinių gėrimų rugsėjo 1-ąją. Komentuodamas kai kurių verslininkų nusiskundimus jis taip ir parašė: „Šiaulių politikai pašiurpino verslininkus“.
Laikraščiai yra privataus verslo įmonės, todėl kuo didesnė verslo laisvė jiems yra natūralus siekis ir lozungas. Su tuo nėra ko ginčytis, tai reikia žinoti. Bet laikraščius redaguoja neprastai išsilavinę žmonės, kuriems instinktyvus verslininko interesas kritikuoti bet kokią bendro intereso įkvėptą iniciatyvą anaiptol nėra vienintelė priežastis kurti tokias antraštes. Taigi jie atspindi plačiau šalyje egzistuojančią nuostatą.
Ta nuostata reiškiasi mūsų ekonominės sistemos ir jos ideologų nebrandumas. Žinia, niekas nedrįs neigti, kad per tuos 50 metų veiklos ir mąstymo laisvės labai pasiilgome. Tačiau pamirštame ne tik tai, kad, kaip sakė vienas išmintingas žmogus, mūsų rankų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nosis, bet ir tai, kad visi mes, laisvieji, turime bendrų interesų.
Mums vis atrodo, kad turime per mažai išorinės laisvės, kai iš tikrųjų mums trūksta jos mūsų viduje. Mūsų sielos ir valia vis dar yra užguitų žmonių sielos ir valia. Privatų interesą jau suvokiame ir nebijome išreikšti. Kolektyvinis veiksmas, bendro intereso siekimas mums tebėra „terra incognita“ ir bet kokį bandymą veikti bendruomenės labui suvokiam kaip pasikėsinimą į „šventus“ egoistinius instinktus.
Minėtas laikraštis gerai žino, kaip atrodė Šiauliai pernai, pasibaigus rugsėjo 1-osios šventėms, kai jauni žmonės prisigėrė kiek tilpo alaus ir visokių birzgalų. Jis gal žino ir tai, kaip šlykščiai jautėsi kitą dieną tie jauni organizmai ir tos jaunos sielos, bjaurėdamiesi savo vakarykščiu elgesiu. Bet jiems buvo sunku išvengti viso to – alus ir kiti „tikrų vyrų“ gėrimai pardavinėjami ant kiekvieno kampo ir neribotą laiką, nesyk net ir paaugliams, ir teliko tik varžytis vieniems su kitais, ką čia dar paragavus.
Miesto tėvai parodė, kad jiems rūpi rugsėjo 1-oji. Jie panorėjo padėti vaikams ir paaugliams išvengti tos jų per ankstyvos šlykščios patirties, kuriai dalį sąlygų sukūrė absoliuti alkoholio prekybos laisvė. Šiauliškiai pamanė, kad galima padaryti moksleivių ir studentų šventę normalesnę, šventiškesnę ir tikrai švaresnę visomis prasmėmis.
Šiurpinti turėtų ne prekybos alkoholiu apribojimas (vieną dieną metuose!), bet alkoholio išpopuliarėjimas ir tolesnis populiarinimas Lietuvoje. Oficialiais duomenimis, alkoholio vartojimas šalyje nuo 1998 m. padidėjo 12,5 proc. (mažėjant gyventojų skaičiui). Lietuva, kaip ką tik paskelbė Europos Komisija, užima antrą vietą Europoje pagal girtuokliavimą (18 litrų gryno alkoholio vienam žmogui per metus). Priešingai laikraščių sukurtam stereotipui, miesto gyventojui „laka“ daugiau nei kaimiečiai (tyrime buvo apskaitomas ir neoficialus alkoholio vartojimas). Su alkoholiu siejama net 70 proc. visų savižudybių Lietuvoje ir didžioji dalis žmogžudysčių. Aktyviai reklamuojami jaunimui skirti nenatūralios fermentacijos lengvieji alkoholiniai gėrimai.
Nuo liepos 1 d. perėmusi pirmininkavimą Europos Sąjungai Suomija paskelbė, kad imsis papildomų priemonių, siekdama apriboti alkoholio vartojimą (priminsiu – ES yra daugiausia geriantis regionas visame pasaulyje; su Lietuva kaip lydere jame). Numatoma dar labiau suvaržyti visą reklamą, skatinančią jaunimą vartoti alkoholinius gėrimus.
Tai, ko ėmėsi miesto tėvai Šiauliuose, yra tik kuklus bandymas. Lietuvoje vietos valdžios galios yra labai suvaržytos, iniciatyvos nepageidaujamos (iš kur tai atėję?), bendruomenių savivalda iš esmės gniaužiama. Panašus bandymas suvaržyti alaus pardavinėjimą iš kioskų Klaipėdoje žlugo būtent dėl įstatymų, numatančių laisvę vieniems, bet draudžiančių naudotis savo laisve kitiems.
Tai dar ne visas pasakojimas. Beveik tuo pačiu metu kaip Šiauliai Palangos miesto valdžia paskelbė, kad nuo rugpjūčio 1 d. atvirose kurorto vietose nebus leidžiama groti ir dainuoti naudojantis garso stiprinimo aparatūra, o naktimis muzikuoti lauke bus apskritai draudžiama.
Kas lankėsi civilizuotuose kraštuose, tas žino, kad nieko natūraliau ir negali būti. Tačiau – beje, panašiai, kaip ir Šiauliuose – bent dalį verslininkų šis sprendimas užklupo netikėtai ir žada tam tikrų nepatogumų ar net nuostolių (dėl iš anksto sudarytų sutarčių su atlikėjais ir pan.).
Čia jau matome valdžios veikimo stilių. Mūsų valdžia, vietinė ir centrinė, dar daug ko nepadaro gyventojų daugumos labui. Užtat kai jau imasi, tai vėzdu vožia. Neretai paskui leidžia „įstatymą Nr. 002, keičiantį ir/ar papildantį įstatymą Nr. 001“ (centre) arba teismo nutartimi priverčiama keisti sprendimą.
Nes valdžia dar nemoka kalbėti nei su gyventojais, nei su verslu. Stilius „mes žadam keisti jūsų veiklos – arba jūsų kasdienio gyvenimo – sąlygas, ką jūs apie tai manote?“ vis dar neprigyja mūsų gyvenimo administravime.
Ir verslui, ir valdžiai „dialogas“ vis dar suprantamas kaip pokalbis, po kurio oponentas turi persigalvoti ir daryti kaip nurodyta.
Dialogas dėl prekybos alkoholiu turi būti orientuotas į bendrą interesą. Atrodo, kad alkoholio vartojimas ir prekybos juo laisvė nuėjo per toli. Lietuvių tauta negausi, todėl negalime dalies mūsiškių aukoti kad ir nedideliam debilizmui.
Žinoma, šiauliškiai miesto tėvai tiesiogiai nesiėmė spręsti tautos intelektinio potencialo išsaugojimo problemos, nors ji pekliškai svarbi, kai pasaulio tautos vis intensyviau varžosi dėl technologinės pažangos ir naujovių žiniomis grįstoje ekonomikoje.
Bet pabandyti padaryti taip, kad miestas vaikų ir paauglių šventėje būtų daugiau blaivių jaunuolių, kad naktis į rugsėjo 2-ąją būtų ramesnė, kad miestas būtų mažiau privemtas, kad sumažėtų išmuštų tą vakarą dantų ir kad mažiau žmonių pabandytų įprasti prie alkoholio nuo jaunų dienų – verta ir pagirtina. Viso to kaina būti stulbinamai („šiurpinamai“) maža – tik vienos dienos alkoholio apyvartos sumažėjimas.
