REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kūdikio praradimo skausmą gali įsivaizduoti tik tie, kuriems, deja, teko su juo susidurti patiems. Jį praėjusių metų gruodį patyrė 32-ejų Karolis ir 28-erių Raminta. Tėvai netekę savo vaikelio nusprendė padovanoti savo sūnaus organus ir taip padėti sunkiai sergantiems vaikams gauti antrą šansą gyventi. Už šį poelgį berniuko tėvams „Lietuvos garbės“ apdovanojimuose suteiktas „Metų širdies“ apdovanojimas.

Kūdikio praradimo skausmą gali įsivaizduoti tik tie, kuriems, deja, teko su juo susidurti patiems. Jį praėjusių metų gruodį patyrė 32-ejų Karolis ir 28-erių Raminta. Tėvai netekę savo vaikelio nusprendė padovanoti savo sūnaus organus ir taip padėti sunkiai sergantiems vaikams gauti antrą šansą gyventi. Už šį poelgį berniuko tėvams „Lietuvos garbės“ apdovanojimuose suteiktas „Metų širdies“ apdovanojimas.

REKLAMA

Vaiko mirčiai pasiruošti neįmanoma, netgi jeigu vaikas serga sunkia ir nepagydoma liga. Karolio ir Ramintos sūnaus mirtis buvo visiškai netikėta – jų sūnelį pasiglemžė staigios kūdikių mirties sindromas. Vyras pasakoja, kad berniukas anksčiau turėjo sveikatos sutrikimų, tačiau paskutiniu metu buvo sveikas, lankė baseiną, mankštas, kurios padėjo sparčiai stiprėti. Tą lemtingą dieną ir turėjo prasidėti naujas mankštų kursas.

Karolio ir Ramintos sūnaus gyvybė užgeso staiga – tėvai berniuką rado nekvėpuojantį, tačiau po kelių valandų gaivinimo medikams pavyko berniuką atgaivinti:

REKLAMA
REKLAMA

„Iš tiesų vaikas buvo ilgai gaivinamas po to, kai mes jį radome. Po maždaug dviejų valandų gydytojai pranešė, kad jį atgaivino, bet didelių vilčių nesuteikė. Tiesiog pasakė, kad stebės toliau”.

REKLAMA

Paskutinis žygdarbis

Jau kitą dieną įžiebta viltis dingo – gydytojai tėvams pranešė, kad jų sūnus neišgyvens. Tačiau medikai čia pat pasiūlė tėvams kitą galimybę įamžinti sūnaus atminimą, kuri jiems suteikė naują viltį:

„Kitą dieną reanimacijoje su mumis susitiko komanda 7-8 medikų, kurie turėjo bent kokį kontaktą su sūnumi ir pasakė, kad vis dėlto jokių šansų nėra. Jie mums davė idėją apie donorystę. Mes ją labai palaikėme ir ilgai nesvarstėme priimti šį sprendimą ar nepriimti.

Mums tai buvo viltis, kad mūsų sūnus dar gali padaryti paskutinį žygdarbį ir labai „sirgome“ už tai, kad jam tai pavyktų. Noriu pabrėžti, kad buvome tvirtai ir gerai, nors skaudžiai, informuoti, kad jau tikrai nieko nebegalima padaryti.

REKLAMA
REKLAMA

Mes donorystės idėją priėmėme kaip viltį, kad jis gali išgelbėti kitą gyvybę, kai jam pačiam padėti jau nebegalima”, – sako mirusio berniuko tėtis ir priduria, kad artimieji šią žinią priėmė jautriai, tačiau palaikė ją visokeriopai.

Tėvai sutiko donuoti ne tik sūnaus širdelę, bet ir kitus organus. Lietuvoje neatsirado vaiko, kuriam tiktų donuojama širdelė, todėl dabar ji plaką vaiko, gyvenančio Vokietijoje, krūtinėje. Karolis sako, kad apie tai, jog jų sūnaus širdelė gyvena toliau, stengiasi daug negalvoti:

„Žinoma, negalime sakyti, kad mums tai nieko nereiškia. Tikrai reiškia. Tikrai norėtume sužinoti, kaip sekasi, ar širdelė prigijo, ar viskas pavyko“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ilgos laukimo dienos

Karolis pabrėžia, kad nuo tos akimirkos, kai gydytojai pasakė, kad vilčių nebėra, iki tada, kai buvo  užpildytas smegenų mirties protokolas, praėjo 5 dienos. Per jas tėvai dar turėjo galimybę lankyti savo sūnų reanimacijoje ir su juo atsisveikinti.

„Mums gydytojai sakė, kad yra pildomas smegenų mirties protokolas, tai reiškia, kad gydytojų konsiliumas reguliariai, kas kelias valandas ieškojo smegenų gyvybės ženklų. Jeigu bent vieną ženklą būtų radę, viskas būtų atšaukta ir bandoma jį išgelbėti iš naujo. Visi patikrinimai trunka tikrai ne vieną dieną ir viskas iš tikrųjų nėra taip staigu, kaip gali pasirodyti.

REKLAMA

Žinoma, tas laikas buvo sunkus. Mes iš pat pradžių žinojome, mums gydytojai buvo pasakę, kad šansų jau nėra. Ta savaitė buvo labai sunki – eini pas sūnų į reanimaciją, stovi prie lovos ir supranti, kad viskas baigta. Tuo metu mus ir palaikė tik donorystės idėja”, – pasakoja Karolis.

Vilties spindulys

Karolis ir Raminta „Lietuvos garbės” apdovanojimą nori priimti visų išėjusiųjų ir suteikusių galimybę gyventi kitiems vardu.

Tėvai sako, kad kiekvienas kartas, kai tenka kalbėti apie sūnaus mirtį, tiesiog drasko širdį, tačiau jie nori, kad kuo daugiau žmonių išgirstų, suprastų ir palaikytų donorystę:

REKLAMA

„Mūsų sūnus mirė gruodžio pirmomis dienomis ir mes pamažu pradėjome gydytis tą skausmą, kiek tai buvo įmanoma per šitą trumpą laiką. Ir nors visi skambučiai, filmavimai pradraskė apgijusias mūsų širdies žaizdas, tačiau mes sutikome su tuo, nes norėjome pakalbėti apie donoryste ir paskatinti kitus žmones apie tai galvoti.

Galbūt tai taps, kaip ir mums, kažkokiu vilties spinduliu visame tame liūdesyje. Gali būti lengviau priimti tą netektį, kai žinai, kad dalis tavo mylimo žmogaus gyvena toliau.

Vos po kelių savaičių, kai mirė mūsų sūnus, toje pačioje ligoninėje mirė ir kitas mažametis. Tai mes patys sužinojome iš socialinių tinklų, žiniasklaidos. Jo tėvai priėmė tą patį sprendimą, kaip ir mes. Jo širdelė buvo transplantuota čia pat, Vilniuje. Mes manome, kad tas vaikas, jo tėvai, kaip ir visi donorai, donorų artimieji, donorų tėvai yra verti lygiai tokios pačios pagarbos, kaip ir mes”, – sako berniuko tėtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kiekvienas  aukotas žmogaus organas mirties akivaizdoje gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę – suteikti naują šansą gyventi. Skaičiuojama, kad aukoto žmogaus organai gali išgelbėti 7  žmonių gyvybes. Lietuvoje vienam pacientui širdies donoro tenka laukti maždaug 4,5 m. Tačiau jos gali sulaukti ne visi...

Lietuva bendradarbiauja su Europos sąjungos šalimis transplantacijos srityje, jei organai netinka recipientams Lietuvoje (dėl amžiaus, dydžio, medicininių parametrų) jie gabenami į kitas šalis. Ir analogiškai, Lietuvoje yra ne vienas žmogus, kurio krūtinėje plaka vokiečio ar latvio širdis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų