Vienas žymus Lietuvos fotomenininkas man yra pasakęs – „kur yra daug žmonių, ten yra teatras“. Tik suaugę vaidina profesionaliai, o jaunimas dar tik bando slėptis po kauke. Tad kodėl mes bijome parodyti savo tikrąjį veidą?
Vienintelis paaiškinimas – jaučiamės nesaugūs. Šiuolaikinė visuomenė kelia vis aukštesnius reikalavimus, kuriuos ne visi pajėgūs įvykdyti. O noras prisitaikyti prie kitų, bet kokiomis priemonėmis įtikti, jaunimui jau tampa įprasta gyvenimo dalimi.
Ko gero, naglesnio būdo jaunuoliai man paprieštarautų ir kategoriškai teigtų, jog kaip tik jie stengiasi išsiskirti, kovoti su visuomenėje nusistovėjusiomis dogmomis. Tačiau visuomet atsiras ir tokių, kurie mieliau rinksis patogesnį kelią, dengtą nepermatomu šydu, kad tik jų niekas nepastebėtų ir jaunas žmogus galėtų ramiai ir nevaržomai siekti savo tikslų.
Pirmiausia jaunimas kaukę užsideda mokykloje, kurioje itin palankios sąlygos teatrinei atmosferai vystytis. Čia į vieną terpę susispiečia galybė įvairaus amžiaus moksleivių, kurie nuolat stengiasi konkuruoti tiek mokslų, tiek įvaizdžio, tiek populiarumo priemonėmis. Todėl tik maža grupelė jaunuolių išlieka savimi, nes prisitaikyti prie skirtingo mąstymo asmenybių nėra taip paprasta, ypač jei jaunas žmogus nėra aktyviai su visais bendraujantis, norintis išsilaikyti pasyvumo lygmenyje. Tokiems, norintiems būti „nematomiems“ moksleiviams ir tenka daugiausiai vaidinti mokykliniame cirke, kad bent trupučiu supanašėtų su tais, kurie laikomi mokyklų pažiba.
Brandesnio amžiaus jaunuoliai kaukes naudoja ateities savirealizacijai. Atėję į pirmą darbovietę, dirbtinai bando prisitaikyti prie kolektyvo, pataikauti viršininkui ir klientams. Tokie žmonės dažniausia kaukės nenusiima ir asmeniniame gyvenime. Nauju amplua bando sužavėti simpatijas, netikėčiausias poelgiais siekia išlaikyti platų draugų ratą. Taip palaipsniui jaunas žmogus išmoksta vaidinti absurdiško farso mizanscenas, kurios su metais visiškai praranda natūralumą arba atvirkščiai, vaidinimas būna nepaprastai įtikinamas.
Atviri esame tik su artimaisiais žmonėmis, nes jais galima pasitikėti. Bet šiandien vis dažniau tenka išgirsti, jog jaunimas nutolsta net nuo tėvų. Trūkinėjantis tėvų ir vaikų ryšys abiem pusėm palieka tuščią terpę, kuri palaipsniui plečiasi. Taip mūsų visuomenėje atsiranda bejausmiai ir šalti žmonės, bijantys aplinkiniams nuoširdžiai atsiverti.
Įdomu, miesto ar kaimo kaukė storesnė? Provincijoje jaunimas pasyvesnis, lėčiau įsileidžiantis naujoves, mažiau besivaikantis madų, tačiau žymiai jautriau priimantis negeroves. Tuo tarpu miesto jaunimas turi galimybę naudotis mieste esančiomis pramogomis, įpranta lengviau adaptuotis prie didelės žmonių minios. Jaunas žmogus mieste turi daugiau veiklos, tad natūraliai formuojasi didesnis aktyvumas ir drąsa. Tokiu atveju jaunam provincialui, atėjusiam į miestą būtina vaidinti ir pasivyti visažinius miestiečius.
Nepaslaptins, jog slėpti tikrąją savo asmenybę šiūdienos jaunimo tarpe yra madinga. Tai suteikia paslaptingumo, bet atspindi norą save sureikšminti. Tačiau jei neužsidėtume kaukių, kažin ar gyvenimo spektaklis būtų toks įdomus, nes be gerų aktorių, teatras virsta nuobodžia monotonija.
Lina Skučienė
