Kas atsitiko, kad šioje europietiškoje valstybėje žmonės gatvėse mokomi kautis, naktinį dangų nušviečia degančios barikados, o užimti administraciniai pastatai šalyje skaičiuojami jau dešimtimis?
„Berkut“ įžengia į sceną
Galima išskirti kelis akcentus: politinį, vyravusį neramumų pradžioje, ir „Berkut“ efektą. Kai penkerius metus su ES derėjęsis ir beveik sutaręs dėl daug vilčių teikiančios sutarties Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, apsilankęs pas Rusijos galvą Vladimirą Putiną, staiga pakeitė nuomonę ir metėsi į Rytų pusę, tradiciškai aktyviausia visuomenės dalis – studentai išėjo į Maidaną. Rinkosi simboliškai – iki 4 tūkst. žmonių. Jų akcija buvo taiki – dainos, lozungai, vėliavos ir ryžtingas noras, kad Ukraina žengtų europietišku keliu. Po susirinkimo Vilniuje, kai V. Janukovyčius galutinai žlugo demokratiškai nusiteikusių ukrainiečių akyse, aikštėje susirinko 10 tūkst. kijeviečių ir miesto svečių.
Netikėtai „scenoje“ pasirodė dabar jau visam pasauliui žinomas specialusis padalinys „Berkut“. Lapkričio 30-osios naktį jo kariai atjungė rajone mobilųjį ryšį, įžiebė prožektorius ir užpuolė miegantį Euromaidaną. Aikštėje buvo likę vos 200 protestuotojų. „Berkut“ galvažudžiai daužė visus paeiliui. Netgi laužėsi į cerkvę, kurioje ramybės tikėjosi penkios dešimtys sužeistųjų ir sugebėjusiųjų pabėgti.
Oficialiai vėliau buvo teigiama, kad demonstrantai trukdė savivaldybės darbuotojams paruošti aikštę, kurioje Naujųjų metų proga turėjo būti pastatyta eglutė, o atvykusius pareigūnus apmėtė akmenimis ir neleido jiems užtikrinti viešosios tvarkos, todėl valdžia neva neturėjo kitos išeities.
Specialistai iš karto atkreipė dėmesį, kad „Berkut“ elgėsi neįprastai – prieš atakuodami uždegė šviesas ir, stebint viso pasaulio korespondentams, puolė beginklius protestuotojus. Tiesa, pulti beginklius nebuvo neįprasta, mat „Berkut“ garsėja žiaurumu malšinant neramumus, tačiau tokio įžūlaus ir plataus masto puolimo Ukraina dar nebuvo mačiusi.
Šį faktą valdžia begėdiškai stengiasi nutylėti. Prezidentas atsiprašė, nušalino Kijevo miesto administracijos vadovą, tarsi jis valdytų buvusį „OMON“ gaivalą, ir naiviai laukė, kad tauta užmirš. Tačiau valdininkai turėjo susidurti su realybe: už kiekvieną muštą žmogų į aikštę grįžo tūkstantis kitų. Per vieną naktį protestuotojų skaičius padidėjo šimtus kartų.
V. Janukovyčius nepradeda, todėl nelaimi
Turėjęs imtis akivaizdžių veiksmų – atleisti milicijos vadą, išvežti visus „berkutus“ „į Krymą pailsėti“, viešai išsižadėti šios jėgos struktūros ar ją performuoti, – V. Janukovyčius sudvejojo, neįvertino grėsmės ir sulaukė atsako – Maidane susirinko šimtai tūkstančių žmonių, pasipiktinusių ir dabartiniais įvykiais, ir bendra padėtimi šalyje.
Vėliau šalies vadovo leksika tapo dar agresyvesnė – jis pareiškė, kad aikštėje susirinkę vien banditai, deginantys ir mušantys milicininkus. Tačiau vaizdo įrašai iš karo zona tapusio Kijevo rodė ką kita. Kai jau atrodė, jog situacija tapo stabiliai prasta, o opozicija, pati nelabai žinodama, ko reikalauti, užstrigo derybose, „Berkut“ dar kartą „atėjo į pagalbą“: per vieną iš Hruševskio gatvės „valymų“ žuvo du demonstrantai.
Žiniasklaida ir visuomenė aktyviai aptarinėjo snaiperių darbą, tačiau, atlikus skrodimą, paaiškėjo, kad vyrai žuvo nuo medžioklinių šovinių, idealiai tinkančių ginklams, kuriuos, užtaisytus guminėmis kulkomis, naudoja „Berkut“. Ukrainos žurnalistų iškelta versija pribloškia ciniškumu: žudė ne snaiperiai, ne Rusijos „likvidatorių padalinys“, o „Berkut“.
„Berkut“ –„YouTube“ žvaigždė
Kol apie „Berkut“ pasauliui pasakojo tik pakraupę iš siaubo nusikaltimų liudininkai ar aktyvistų „Facebook“ pranešimais besiremiantys Ukrainos žurnalistai, V. Janukovyčiaus dezinformatorių pozicijos buvo tvirtos. Tačiau vienas nuogas kazokas sudavė „Berkut“ stipresnį smūgį nei visi paleisti į milicininkus Molotovo kokteiliai kartu sudėjus. „Vkontakte“, o netrukus ir „YouTube“ tinkle pasirodė vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti beprasmių ir ciniškų patyčių iš nuogo suimtojo vaizdai.
„Berkut“ pareigūnai iš demonstranto tyčiojosi, viešai jį mušė. Negana to, viską filmavo ir kartu fotografavosi. Žiaurumas gatvėse dar gali būti teoriškai pateisinamas pareigomis, padėties sudėtingumu ir potencialaus pavojaus neutralizavimo būtinybe. Tačiau kokį pavojų kėlė milicininkų pagautas vyras, kad jį reikėjo laikyti išrengtą nuogą, su juo fotografuotis, jį spardyti ir kitaip iš jo tyčiotis? Į šį klausimą atsakymo neturi niekas. Ukrainos vidaus reikalų ministras išplatino atsiprašymo pranešimą ir pažadėjo nustatyti „visas įvykio aplinkybes“.
Išsilaisvinęs „riaušininkas“ Mychaila pasakojo, kad atakos Gruševskio gatvėje metu traukėsi vienas paskutinių, nes bandė išgelbėti sužeistąjį, kurį kontuzijo sprogusi granata. „Vėliau mane suėmė, atsitempė pas save ir pradėjo mušti. Jie parvertė mane ant žemės, statė koją ant galvos ir taip fotografavosi. Jie linksminosi, – pasakojo M. Havriliakas. – Mušė paeiliui. Vėliau vienas jų pasiūlė nupjauti man kuodą. Jie laikė mano galvą ir dalimis pjovė kuodą peiliu.“
Pasak M. Havriliako, tarp milicininkų buvo ir keli žmonės, kurie tam tikrais momentais ragindavo daugiau jo nemušti, tačiau dauguma jų neklausė. Pabėgusį iš ligoninės Mychailai žiniasklaida pavertė gyva tautos legenda ir rezistencinės kovos simboliu.
Netgi proprezidentinės, valdančiosios partijos narys, milicijos generolas Nikolajus Džiga pasipiktino „berkutų“, kurie sumušė ir nuogai išrengė Maidano aktyvistą, veiksmais. „Tai – sunkus nusikaltimas, – pripažino spaudžiamas pasidalyti savo nuomone apie įvykį. – Ciniškesnio elgesio per 36 savo tarnybos jėgos struktūrose metus nesu matęs. Gėdos ir netvarkos viršūnė, kai visiškai beginklis žmogus, stebint kitiems pareigas einantiems milicininkams, yra žeminamas ir kankinamas. Manau, kad prokuratūra turėtų nedelsdama suimti kaltuosius, nes tokie milicininkai – blogiau nei banditai.“
Apsaugoti V. Janukovyčių turėję „asmeninės gvardijos kariai“ prezidentui išspyrė taburetę iš po kojų. Beprasmis smurtas, arogancija ir žiaurumas iššaukė atsaką – pajutusios pavojų mobilizavosi visos visuomenės grupės. Ilgokai tylėję „į karo lauką“ išėjo netgi prieš Eurointegraciją aktyviai pasisakantys futbolo „ultros“. Petys petin prieš „Berkut“ stovi ir biuro darbuotojai su dviem aukštaisiais išsilavinimais, ir „gatviniai“ ar pensininkai.
„Berkut“ pakeitė konflikto eigą V. Janukovyčiui į visiškai nepalankią pusę. Mobilizavo visuomenės dalį, kuri buvo apatiška ar netgi priešiška Europos Sąjungai, nukreipė visuomenės ir galingos rusiškos propagandos mašinos dėmesį nuo ES į jo „zekišką“ asmenį. Daugelyje Ukrainos regionų liaudis elementariai sukilo, o beatodairiškai jėgą naudojantys „berkutai“ tik dar giliau sminga veidu į purvą ir, patys to nesuvokdami, kartu tempiasi savo carą.
