Tuo metu trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, neseniai įsigijęs naują trimitą, teigia kol kas negalintis išsiskirti su senuoju. „Labai jau daug sentimentų ir prisiminimų tas vario gabaliukas turi prikaupęs...“ – sako atlikėjas. Maskvoje gyvenantis pianistas L. Geniušas fortepijono skambesį girdi nuo gimimo – visi jo šeimoje – muzikai profesionalai. Ir nors profesionalaus atlikimo meno L. Geniušas ėmė mokytis nuo penkerių, tačiau, kaip pats teigia, trauka fortepijonui atsirado kur kas vėliau.
„Pirmojo instrumento negalėčiau įvardyti – jų buvo labai daug. Visi šeimoje grojo, todėl visą laiką buvau prie skirtingų instrumentų. Tai – mamos fortepijonas ir du pianinai, trys močiutės fortepijonai, tėčio fortepijonas ir pianinas Vilniuje, instrumentai vasaros sodyboje“, – vardija pianistas.
Tuo metu kanklininkė Kristina Kuprytė teigia, kad kanklės nebuvo jos pasirinkimas. Tai – laimingas atsitiktinumas. „Norėjau mokytis groti akordeonu, nes namie turėjome šį instrumentą. Tačiau tais metais akordeonu groti norėjo labai daug vaikų, nebuvo įmanoma jų visų priimti, tad man pasiūlė groti kanklėmis. Esu dėkinga likimui, nes nuo pat pirmųjų akordų jas įsimylėjau. Lietuvos muzikos akademiją baigiau grodama pirmosiomis kanklėmis. Tada turėjau tik vienas kankles, o dabar turiu bent septynerias“, – prisiminimais dalinasi K. Kuprytė.
Trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, savo tėčio saksofonu atliekamą muziką girdėjęs nuo vaikystės ir pirmuosius muzikinius kūrinėlius grojęs senelio pianinu, prisipažįsta, kad pažintis su trimitu pradėjo iš pavydo pusbroliui. „Su trimitu susipažinau kiek vėliau ir jį pamilau ne iš karto. Pradžioje tiesiog pavydėjau pusbroliui, kuris buvo keleriais metais už mane vyresnis ir gavo čekišką trimitą. Pamaniau: „O kodėl ne aš groju, kodėl jam nupirko, o man negalima?“ Pamenu tą dieną, kai gavau trimitą. Šiandien pirmuoju instrumentu nebegroju, bet būtų smagu jį susigrąžinti ir palyginti su dabartiniu“, – sako D. Vyšniauskas.
O pirmieji operos solisto Viktoro Gerasimovo žingsniai unikalaus instrumento, itin reto vyriško balso – sopranino – atradimo link prasidėjo tėčio, močiutės ir muzikos mokytojos dėka.
„Kai buvau mažas, tėtis įjungdavo patefoną, kad užmigčiau. Galvodamas, kad miegu, muziką išjungdavo, o aš staiga ištiesdavau ranką ir rodydavau, kad įjungtų ir vėl. Vėliau kaime pas močiutę išgirdau ją dainuojančią liaudies dainas, o kiek paaugęs dainuodavau darželyje išmoktas dainas ir bandydavau atkartoti mokytojos pagrotą akompanimentą“, – prisimena V. Gerasimovas.
Vieni – seniai užmiršti, kiti – branginami
Ilgamečiai ar net patys pirmieji instrumentai kai kuriuos atlikėjus scenoje lydi iki šiandien, tačiau dalis muzikų vis dėlto nesiilgi ankstesnių scenos bendražygių, o džiaugiasi galėdami groti geresniais instrumentais.
J. Sibelijaus (Helsinkis) muzikos akademijos magistrantūroje studijuojanti valtornininkė Ona Damanskaitė pasakoja, kad nors pasiklausiusi keleto profesionalių valtornininkų atliekamų koncertų negalėjo nesižavėti šio instrumento garsu, tačiau pirmasis instrumentas nekėlė pasitikėjimo scenoje.
„Pirmasis mano instrumentas buvo senas rusiškas „kledaras“. Yra labai didelis skirtumas tarp pirmosios ir dabartinės valtornos. Grojant senais instrumentais, gedimų buvo labai daug, neretai jų pasitaikydavo ir ant scenos – į juos reaguodavau labai jautriai, būdavo sunku neišsimušti iš vėžių“, – mena atlikėja.
Tuo metu trimitininkas D. Vyšniauskas, neseniai įsigijęs naują trimitą, teigia kol kas negalintis išsiskirti su ilgai jį scenoje lydėjusiu muzikos instrumentu.
„Nesiryžtu senojo parduoti – labai jau daug sentimentų ir prisiminimų tas vario gabaliukas turi prikaupęs... Kol kas nesinori su juo skirtis, bet gal ateityje kam nors galėsiu paskolinti, padovanoti, o gal ir parduoti“, – tikina D. Vyšniauskas. Kanklininkė K. Kuprytė teigia jaučianti stiprų ryšį su savo muzikos instrumentu, dėl to rūpinasi tolesniu kanklių gyvenimu. „Man labai svarbus kanklių likimas, nes pradėjus jomis groti, jos tampa lyg dalelė manęs. Visada jaučiu, kada jos reaguoja į mano nuotaikas. Kartais, jei būnu įsitempusi, kanklės man duoda ženklą, kad nusiraminčiau, jos nebeklauso ir derinant styga pradeda detonuoti. Bet tada nusiraminu ir tada vėl viskas būna gerai. Mano pirmosios kanklės jau naujai restauruotos, bet vis dar gerai skamba“, – teigia atlikėja.
„Na, čia jau tokia fortepijono specifika – scenos bendražygio negali būti“, – šypsosi pianistas L. Geniušas, primindamas, kad pianistą scenoje pasitinka ne savas, o vis kitoks fortepijonas.
Kasdieniams repeticijų palydovams – ypatingas dėmesys
Visų kalbintų atlikėjų teigimu, nuolatinis dėmesys ir atidumas – tai pagrindiniai elementai siekiant ilgesnio muzikos instrumento gyvavimo. Tačiau net ir kruopščiai prižiūrimi, instrumentai kartais nebeklauso.
„Prieš pusmetį pakeičiau savo ilgamečio trimito pagrindinį vamzdelį, angliškai vadinamą „lead pipe“, kuris buvo prakiuręs ir praleido orą. Kurį laiką grojau apvyniojęs jį lipnia juostele, o pakeitus senąjį vamzdelį nauju, instrumentas pasidarė nebeatpažįstamas. Priprasti prie pataisyto trimito nebespėjau, nes gavau gerą pasiūlymą ir įsigijau naują“, – apie trimito priežiūrą pasakoja D. Vyšniauskas.
Tuo metu operos solistas V. Gerasimovas sako, kad kiekvienas dainininkas turi savo metodų, kaip saugoti gamtos dovanotą muzikos instrumentą – balsą.
„Faktas tas, kad kuo mažiau saugai, tuo mažesnė tikimybė, jog jis tave nuvils. Vieniems lengviau, kai kažko sau neleidžia prieš pasirodymus, o man geriau, kai viskas taip, kaip įprastą dieną. Kad galėčiau dalį savęs atiduoti klausytojams ir žiūrovams, turiu susikaupti aplinkoje, kurioje mažai žmonių. Man tiek pakanka“, – sako dainininkas. „Tiesa, buvo toks komplikuotas atvejis, kai buvau praradęs balsą. Labai sirgau, bet pasveikus balsas atsirado. Tokiais atvejais balso nereikia ieškoti. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir užsiimti kitais darbais. Pats geriausias vaistas – tylėjimas“, – prisimena V. Gerasimovas.
Su instrumento „negalavimais“ nuolat susidurianti kanklininkė K. Kuprytė apgailestauja, kad kanklės laikui bėgant ima skilti, o jų priežiūra reikalauja didelių investicijų.
„Neturiu nė vienų nesuskilusių kanklių. Meistrai ieško, stengiasi, o jos kaip gyvos – po kurio laiko vėl pradeda skilti. Kankles Lietuvoje gamina vos keli meistrai, o rankų darbas visada brangus. Jei jos suskyla, kartais geriau pirkti naujas. Jei reikia pakeisti stygas, ne kiekviena kanklininkė gali tai sau leisti ir dažniausiai groja, kol stygos nutrūksta“, – atvirauja K. Kuprytė.
Išsvajotas, ypatingas, bet nenaujas?
„Alexander 103“ modelio nauju instrumentu, priklausančiu J. Sibelijaus muzikos akademijai, koncertuose ir repeticijose grojanti valtornininkė O. Damanskaitė svajoja tokį instrumentą turėti pati.
„Ši valtorna labai patogi, idealiai man tinka – instrumento plotis lygus mano pečių pločiui. Šio modelio valtornomis groja Berlyno filharmonijos valtornininkai. Manau, kad tai ir yra mano svajonių instrumentas. Tikiuosi, kad pavyks tokį įsigyti ateityje“, – svajonėmis dalinasi O. Damanskaitė.
Tuo metu pianistas L. Geniušas džiaugiasi, kad trokštamą instrumentą jau turi. „Savo svajonių fortepijoną jau įsigijau. Tai amerikietiškas 1920 m. gamybos „Steinway“ instrumentas. Padedant pažįstamiems gavau progą nusipirkti šį instrumentą labai patrauklia kaina – tik todėl tai tapo įmanoma. Tikrosios šio fortepijono kainos neįmanoma išmatuoti. Tai fantastiškas instrumentas, vienas mano mėgstamiausių. Prižiūrėti jį, aišku, reikia labai įdėmiai, ypač turint omeny, kad jis jau arti šimto metų“, – džiaugiasi L. Geniušas.
Kanklininkė K. Kuprytė sako svajojanti įsigyti gražų garsą skleidžiančias kankles. „Labai norėčiau įsigyti svajonių kankles. Jos būtų tokios, kurios gerai laikytų derinimą, t.y. nereikėtų daugybę kartų jų derinti koncertų metu, kurių stygos nepradėtų zvimbti grojant ir kurios skleistų gražų garsą. Tas gražaus garso supratimas, žinoma, subjektyvus, iš tiesų sunku būtų nusakyti“, – svarsto K. Kuprytė.
O džiazo muzika besižavinčio ir trimitininko D. Vyšniausko svajonėse – šeštojo dešimtmečio trimitas. „Šiuo metu turiu tikrai neblogą instrumentą. Bet jis gana naujas ir jo savybės kiek kitokios nei seniau pagamintų trimitų. Kada nors svajoju įsigyti senesnį, gerai išlaikytą „Martin Comitee“ trimitą, kuriuo 1950-aisiais grojo bene kiekvienas Niujorko džiazo trimitininkas“, – atskleidžia D. Vyšniauskas.
Gerūta Griniūtė, LRT.lt
