Be socialinių ir asmeninių problemų, persidirbimas gali kenkti ir grynai medicinine prasme: vystosi lėtinis pervargimas, stresas, taigi ir psichinės bei somatinės ligos.
Liga nuo darbo
Masačiusetso (JAV) universiteto mokslininkai po plačių ir ilgamečių studijų yra nustatę, kad tie kurie nuolat dirba viršvalandžius, 61 proc. dažniau serga arba patiria traumas. 12 val. ir ilgesnis darbas riziką susirgti padidina trečdaliu.
O grupė mokslininkų iš Suomijos sveikatos apsaugos instituto ir Londono universitetinio koledžo padarė tokią išvadą: žmonės, dirbantys 11 ir daugiau valandų du kartus dažniau serga depresija nei tie, kurie dirba po 7-8 valandas.
Be to, šiais atvejais darbo pobūdis visiškai nesvarbus: lygiai taip pat kenčia ir direktoriai, ir patys tarnautojai. Pasak gyd. psichiatro Dainiaus Stasiūno, tai lemia bendras priklausomybių išsivystymo mechanizmas – tiek priklausomybė darbui, tiek ir cheminėms medžiagoms. Tokius žmones specialistai vadina priklausomo tipo asmenybėmis.
Viena iš labiausiai paplitusių darboholizmo pasekmių – arterinė hipertonija, ir jos išdavos: infarktai ir insultai. Be to, kaip nebūtų keista, darboholikai dažniau tunka, ir žinoma, taip pat daug rūko ir geria.
Keturios darboholizmo stadijos
Pirmoji, pradinė, praeina nepastebimai ir prasideda nuo to, kad žmogus tiesiog ilgiau užsilaiko darbe, masto apie darbą laisvalaikiu, o asmeninis gyvenimas pasitraukia į antrą planą.
Antra stadija – kritinė, kai darbas tampa aistra. Asmeninis gyvenimas – visiškai pavaldus darbui, o ligonis tam turi daugybę pasiteisinimų. Ima reikštis chroniškas nuovargis, sutrinka miegas.
Trečia stadija – chroniška. Darboholikas savo noru užsikrauna vis daugiau įsipareigojimų, tampa perfekcionistu, bet visko suspėti nesugeba. Toliau vystosi somatinės ligos.
Ketvirtoje stadijoje nualintas darboholikas jau serga ir fiziškai ir psichologiškai. Darbingumas sumažėjęs, žmogus praktiškai sugniuždytas. Finale darboholizmas pereina į „perdegimą“. Emocinio perdegimo sindromas yra laikomas profesinės veiklos žlugimu. Toks žmogus astenizuojasi, jis nebesugeba atlikti elementariausių, praeityje įprastų darbų.
Pasak pašnekovo, darboholizmas – tokia pati savigriovos forma, kaip ir kitos priklausomybės. Jį dar vadina „lėtos savižudybės“ būdu. Psichiatrai dažnai mini taip vadinamą „suicidinį elgesį“. Toks elgesys pasireiškia, kai žmogus kankinasi dėl įvairių problemų ir nemato išeities, bet užbaigti gyvenimo pats, negali, nes vertina taip, kaip silpnumą. Tada jis ima elgtis taip, tarsi norėtų „suvesti sąskaitas su gyvenimu“ natūraliu keliu: rizikingai vairuoja, renkasi ekstremalų sportą, laisvalaikį... Dar vienas tokio elgesio variantas – perkrovos darbe (plius nesiskaitymas su tokio gyvenimo pasekmėmis). Juk tai visiškai garbinga – „sudegti darbo vietoje“.
Patarinėti darboholikui pailsėti, susiplanuoti atostogas – beviltiškas užmojis. Daugelis iš jų ne tik garsiai kalba apie atostogas kaip apie „neišsipildančią svajonę“, bet ir ilgus metus spalvingai ją sau piešia vaizduotėje. O realiai, net jei rūpestingam darbdaviui ar žmonai pavyksta išsiųsti tą darbo vergą pailsėti, nieko gero iš to vis tiek nesigauna. Nes nėra liūdnesnio vaizdo, kaip atostogaujantis darboholikas. Jis nesugeba atsijungti nuo darbo: 100 kartų per dieną tikrina paštą, skambina į kontorą kolegoms, ieškodamas bet kokios priežasties, kad pajautęs savo nepakeičiamumą, vėl veržtųsi į darbą. Jei jam tai nepavyksta, jis ima gerti, lošti, užmezga kurortinį romaną.
Bet jei įvyko kitas nepataisomas dalykas – darboholiką išleido į pensiją, tai reikia laukti bėdos. Pasak psichiatro, tokiam žmogui dažniausiai ima vystytis psichosomatiniai sutrikimai ir savigriovos forma keičiasi – pasireiškia hipochondrija, ir žmogus likusį gyvenimą „užmušinėja“ nesibaigiančiuose vizituose pas gydytojus. Neretai organizmas įsijungia į šį žaidimą iš tiesų ir buvęs darboholikas žūsta nuo infarkto, insulto ar vėžio.
Gydytis ar nesigydyti?
Japonijoje, kur yra daugiausiai darboholikų, išvystyta didelė gydymo nuo šios negalios programa, jos esmė – socialinė darboholikų readaptacija, jie mokomi bendrauti su žmonėmis, pratinami turėti kokių nors su darbu nesusijusių interesų ir pomėgių. Daugumoje Europos Sąjungos šalių yra susikūrusios, taip vadinamos anoniminių darboholikų draugijos, kur žmonės susirenka, kad išklausytų vienas kitą, gautų medicininę pagalbą, pabendrautų su psichologais ir verslo treneriais. Korėjos sveikatos apsaugos ministerija (ja pasekė ir daugelis kitų šalių organizacijų) savo institucijoje išplatino įsakymą, pagal kurį lygiai 18 val. visose ministerijos pastatuose išjungiama elektra, kad darbuotojai iki išnaktų nesėdėtų kontoroje, o eitų namo.
„Kadangi darboholizmas – liga, tai neverta tikėtis, kad vieną gražią dieną darboholikas nei iš šio nei iš to pamirš savo „susižavėjimą“ darbu ir grįš į normalų gyvenimą. – sako gyd. psichiatras. – „Kad taip nutiktų, jam reikia pagalbos. Gydymas turėtų būti kompleksinis: psichoterapija ir kartais gydomųjų preparatų terapija. Tik čia svarbiausia ne pakenkti, o padėti“. Visų pirma, darboholizmu labai dažnai kompensuojamos kokios nors kitos problemos, kurių neišsprendus, ligonis tiesiog keičia vieną priklausomybę į kitą. Antra, daugeliu atveju tokių žmonių šeimyniniai santykiai taip pat jau yra sudėtingi. „Jei artimas žmogus – darboholikas, nieko specialiai daryti nereikia. Tai yra, gyvenkite, kaip įprastai – mylėkite, būkite šalia, užjauskite“. – pataria medikas. – „O jei jis to nori – padėkite rasti kvalifikuotą mediką ar psichologą. Daugumai darboholikų viena iš sunkiausių užduočių – pripažinti, kad jiems reikia pagalbos, jos paprašyti, o po to, priimti. Ir tuo pačiu tai labai svarbus žingsnis į pasveikimą. Deja, dažniausiai šie žmonės kreipiasi į specialistą tik tada, jei jau pasiekė ribą ir savų jėgų nebeliko“.
Taigi, stebuklingos tabletės nuo aistros persidirbti nėra. Jos paieškos –tai dar vienas patogus būdas išvengti atsakomybės už savo gyvenimą ir pabandyti pasislėpti nuo realybės su jos sunkumais. Pakeisti savo gyvenimą, organizuoti jį kitaip galima dirbant (būtent DIRBANT) su psichologu ar psichiatru, o to darbo esmė – išsiaiškinti, kodėl žmogus netenkina savo tikrų poreikių, o vietoj to naudojasi surogatu (pvz., darbu). Toks bendras tyrimas padeda geriau suprasti, „pastebėti“ save, savo norus ir išmokti juos pildyti sėkmingesniu būdu. Dažnai gydymui padeda hobis ir įvairūs mokymo kursai. Geriau jei jie niekaip nebus susiję su darbu: tiks užsienio kalbų, vairavimo, programavimo, kulinarijos kursai. Tokie užsiėmimai suteikia naujų emocijų, padeda pakeisti aplinką. Atsidūręs naujoje terpėje, žmogus supranta, kas jis ir kuria linkme jam judėti. Ypatinga reikšmė kovojant su darboholizmu, teikiama laiko valdymui. Kruopščiai planuojant savo darbo laiką, galima surasti tų laisvų, bet būtinų sau ir savo artimiesiems valandų. Taip pat labai padeda principas – „čia ir dabar“: darbe – visiškai pasineriama į darbinį procesą, o pasibaigus darbo dienai, visi klausimai, susiję su kompanijos veikla, lieka kontoroje, nes ateina laikas asmeniniam gyvenimui, kur darbdaviui „įeiti draudžiama“.
„Jei darboholiko antroji pusė tikrai nori jam padėti, tai verta pamąstyti, į ką bus pakeistos jam taip patrauklios darbo valandos. Jei tai bus žmonos (vyro) pretenzijos, sutuoktinio diktatas, sprendžiant šeimyninius reikalus, nepaklusnių vaikų baudimas, tai vargu ar kas gero iš to išeis. Alternatyva turi būti patrauklesnė nei darbas“.– akcentuoja gyd. psichiatras Dainius Stasiūnas.
Ir dar: formuluotės, skambančios anoniminių darboholikų susirinkimuose, labai panašios į tas, kurias skanduoja sergantys alkoholine priklausomybe: „Mes pripažįstame, kad mūsų trauka darbui turi patologinį pagrindą, mes turime blaiviai pažvelgti į pragyventą gyvenimą ir padaryti išvadas“ Arba: „Mes apleidome savo artimuosius, suteikdami jiems šią nepataisomą žalą. Dabar mes pasižadame sugražinti šilumą ir meilę, kurią likome jiems skolingi“... Pagalvokime apie tai.
