Katalikybė ir islamas turi daug ką bendra, įskaitant tvirtą tikėjimą pamatinėmis tiesomis, tarp kurių – Dievo buvimas. Yra ir kitų to bendrumo aspektų, į kuriuos dėmesį atkreipia dienraščio „Christian Science Monitor“ bendradarbis Peteris Fordas šiame reportaže iš Paryžiaus.
Įdomi ir, mano manymu, įsidėmėtina mintis – karštas religingumas ne visada turi vesti prie fanatizmo, ekstremizmo, terorizmo. Ne visi katalikai – inkvizitoriai, ne visi musulmonai – bin ladenai.
Peter Ford: Kodėl europietės priima islamą
Atrodytų, nė neįsivaizduotum, kad Mary Fallot galėtų būti panaši į įtariamąją teroristę: miniatiūrinė ir kukli baltaodė prancūzė, plepanti su draugais mobiliuoju telefonu, niekuo nesiskiria nuo kitų jaunų moterų, sėdinčių kavinėje ir gurkšnojančių kavą.
Tačiau Europos kovos su terorizmu pareigūnai ją ir tūkstančius panašių į ją įdėmiai stebi visame žemyne. Neseniai M. Fallot priėmė islamą. Policijos nuomone, tai daro ją potencialiai pavojingą.
Belgės atsivertėlės Muriel Degauque, praėjusį mėnesį susisprogdinusios per savižudišką išpuolį prieš JAV karius Irake, mirtis atkreipė dėmesį į Europoje vis didėjantį atsivertėlių į islamą skaičių – dauguma jų moterys.
„Šis reiškinys plinta ir tai mus jaudina, – visai neseniai sakė Paryžiuje leidžiamo laikraščio „Le Monde“ žurnalistui Prancūzijos žvalgybos vadovas Pascalis Mailhos. – Tačiau mes turime stengtis nesumesti visko į vieną krūvą.“
Saugumo ekspertai aiškina, kad ypatingas keblumas yra tas, jog budriai stebėdami jaunus vyrus, kilusius iš Vidurio Rytų, policijos pareigūnai nekreipia dėmesio į baltaodes europietes. Teroristai gali pasitelkti atsivertėlius, kurie „labai rimtose saugumo situacijose gali veikti naudingiau“, nes neatkreips pareigūnų dėmesio, sako Stokholme įsikūrusios Švedijos nacionalinės gynybos kolegijos terorizmo ekspertas Magnusas Ranstorpas.
M. Fallot, priėmusi islamą prieš trejus metus, kai nerado atsakymų į dvasinius klausimus, iškilusius jai dar jos katalikiškoje vaikystėje, sako, kad naujoji jos religija užgauliojama. „Man islamas – meilės, pakantumo ir taikos žinia“, – priduria ji.
Ši žinia traukia vis daugiau europiečių, nes po Rugsėjo 11-osios susidomėjimas islamu sparčiai auga, sako ir musulmonų, ir ne musulmonų tyrinėtojai. Nors tikslių skaičių ir nėra, mokslininkai, stebintys Europoje gyvenančius musulmonus, teigia, kad kasmet į islamą atsiverčia tūkstančiai žmonių.
Tik nedidelė dalis atsivertėlių prisišlieja prie radikaliųjų islamo atmainų, dar mažiau linkę į smurtą. Vienas kitas buvo nuteisti už teroristinius išpuolius – tarp jų Richardas Reidas, „batų sprogdintojas“, ir amerikietis Johnas Walkeris Lindhas, suimtas Afganistane.
Pasak fragmentiškų tyrimų, dauguma atsivertėlių – moterys, tačiau, kaip teigia ekspertai, priešingai nei visuotinai paplitusi nuomonė, labai nedidelė jų dalis tą daro tik norėdamos ištekėti už musulmonų vyrų.
„Tai buvo labiausiai paplitusi priežastis, tačiau pastaruoju metu daugiau (moterų) taip elgiasi iš įsitikinimo“, – sako Haifa Jawad, dėstanti Birmingemo universitete Didžiojoje Britanijoje. Nors ne musulmonai vyrai privalo priimti islamą, norėdami vesti musulmonę moterį, atvirkštinis variantas nėra būtinas.
M. Fallot juokiasi, kai jos klausiama, ar meilė turėjo kokią nors įtaką jos apsisprendimui. „Kai pasakiau kolegoms darbe, kad atsiverčiau į islamą, pirmas dalykas, ko jie paklausė – ar mano draugas yra musulmonas, – prisimena ji. – Jie negalėjo patikėti, kad tą padariau savo noru.“
Iš tiesų, aiškina ji, jai labiau patiko tai, „kaip islamas reikalauja artumo Dievui. Islamas paprastesnis, griežtesnis, lengvesnis, nes jis – tikslesnis. Ieškojau tam tikrų rėmų – žmogui reikia taisyklių, kuriomis jis galėtų vadovautis. Krikščionybė nesugebėjo man duoti tokių elgesio koordinačių“.
Šios priežastys atspindi daugelio moterų atsivertėlių mąstyseną, sako ekspertai, tyrinėję šį reiškinį. „Daugybė moterų taip reaguoja į Vakarų visuomenės moralinį pakrikimą, – sako dr. Jawad. – Joms patinka priklausomybės, rūpinimosi ir dalijimosi jausmas, kurį siūlo islamas“.
Kitus traukia „tam tikra islamo siūloma moteriškumo ir vyriškumo samprata“, mano Karin van Nieuwkerk, tyrinėjusi olandų moteris atsivertėles. „Islame daugiau erdvės šeimai ir motinystei, moterys čia nėra sekso objektai“, – teigia ji.
Kaip tikina Sarah Joseph, anglų atsivertėlė, musulmoniško gyvenimo būdo žurnalo „Emel“ įkūrėja, „mintis, kad visos moterys atsivertėlės ieško vien uždaro, į kokoną panašaus gyvenimo, atribojančio jas nuo besaikio Vakarų feminizmo, nėra visiškai tiksli“.
Kai kurie atsivertėliai savo sprendimą aiškina politinėmis priežastimis, sako Stefano Allievi, Padujos universiteto Italijoje profesorius. „Islamas siūlo dvasingą politiką, šventosios santvarkos sampratą“, – teigia jis ir priduria, jog „tai yra labai vyriškas būdas suprasti pasaulį“, kuris retai traukia moteris.
Nusprendę priimti islamą, kai kurie atsivertėliai tą daro lėtai, pratindamiesi prie musulmoniškų papročių po truputėlį: štai M. Fallot, pavyzdžiui, dar nesijaučia pasirengusi ryšėti skarą, nors jau dėvi ilgesnius ir laisvesnius drabužius nei anksčiau.
Kiti nieko nelaukia – ištroškę naujosios religijos egzotikos, jie tampa gerokai pamaldesni nei kiti mečetės lankytojai, musulmonai iš prigimties. Tokie atsivertėliai, pasirinkę kraštutinį požiūrį, lengviausiai palinksta prie ekstremizmo.
Ankstyvosios atsivertėlių išgyvenamos islamo atradimo pakopos „gali būti gana jautrus laikotarpis“, sako Batool al-Toma, vadovaujanti programai „Naujieji musulmonai“ („New Muslims“) islamo fonde Leičesteryje, Anglijoje. „Nepasitikima savo žiniomis, jaučiamasi naujoku, todėl lengva patekti į daugybės skirtingų žmonių, veikiančių atskirai arba priklausiančių kokiai nors organizacijai, įtaką“, – aiškina p. Al-Toma. Kai kurie atsivertėliai jaučia „ tokį didelį troškimą pritapti ir būti priimti, kad yra pasirengę padaryti beveik viską“, sako ji.
„Naujieji atsivertėliai jaučia, kad privalo pateisinti savo pasirinkimą, – priduria dr. Ranstorpas. – Tais, kurie ieško kraštutinių būdų save pateisinti, nepaprastai lengvai gali būti manipuliuojama“.
Kaip teigia B. al-Toma, atsivertėliai islame ieško atokvėpio nuo audringos praeities – pavyzdžiui, Degauque, kuri prieš atsiversdama į islamą metė narkotikus ir darbą, galėjo būti įsitikinusi, kad toks drastiškas veiksmas kaip išpuolis su savižudiška bomba buvo galimybė jai išsigelbėti ir išpirkti kaltę.
„Liūdniausias dalykas, – sako B. al-Toma, vertindama Degauque mirtį Irake, – kad moteris, išėjusi į vidinės ramybės kelią, tapo žmonių, sumaniusių piktavališkai ja pasinaudoti, auka.“
