K. Krivickas prisipažįsta dėl medžioklės galintis pakilti ir iš ligos patalo –niekas jo nesulaikys. Trisdešimtmetis tikina, jog medžopklė sužadina pirmaprades vyro stygas.
Esate jaunas medžiotojas?
Medžioju jau daugiau nei penkerius metus, todėl manęs apšaukti jaunu medžiotoju jau nebeišeitų. Šiais laikais trisdešimtmečių medžiotojų labai daug. Yra tokių, kurie kaip varovai dalyvauja nuo šešiolikos metų arba dar anksčiau, o sulaukę trisdešimties laikomi patyrusiais medžiotojais. (Šypsosi.)
Kas jus atvedė į mišką – paveldėjote šį potraukį iš tėvo ir senelio ar pats užsidėjote šautuvą ant peties?
Mano giminėje nėra medžiotojų, bet tai, kas susiję su ginklais, gamta ir nuotykiais, mane nuolatos traukė. Tai pastebėję kolegos Haroldas Mackevičius, Vytautas Šerėnas ir Gintautas Ruplėnas pakvietė į savo medžioklės būrelį ir tapo mano medžiojimo krikštatėviais. Kartu medžiojame jau ne vienus metus.
Koks buvo jūsų pirmasis medžioklės laimikis?
Atrodo, šernas...
O koks apima jausmas paklojus žvėrį?
Juk medžiojama ne dėl mėsos. Kai taikaisi ir šauni, nebūtinai ką nors nušauni. Emocijų patiri dar tik pradėjęs namie ruoštis medžioklei ir tardamasis su draugais, kas kur sės, kur eis ar stos. Kai atvažiuoji į mišką, pajunti jo kvapą, garsus, oro gaivą ir imi laukti, padažnėja pulsas ir plūsteli adrenalinas. Ima groti pirmapradės vyro stygos. Tai ir yra didžioji ir tikroji medžioklės aistra.
Kodėl jūs norite būtent medžioklės adrenalino, o ne to, kuris išsiskiria per automobilių lenktynes arba vartantis ore lėktuvu, šokant su parašiutu?
Man tinka bet koks adrenalinas. Turiu keletą jo šaltinių, bet jie jau sukurti civilizacijos, o medžioklės ir žmogaus kovos už būvį niekas negali atstoti. Kai matai grobį, stebi ir pagaliau nusitaikai, atgyja patys stipriausi pojūčiai. Taip jau gamta mus sukūrė.
Kaip jaučiatės grįžęs iš medžioklės tuščiomis?
Daugelis medžioklių baigiasi tuščiai, užtat po medžioklės būna pilna galva įspūdžių. Jei žmogus po kiekvienos medžioklės nori parsinešti pilną maišą mėsos, toks jo troškimas nėra geriausia medžiotojo savybė. Tuščiai galima sėdėti tik namie, o išvažiavus į medžioklę apskritai neįmanoma grįžti tuščiai.
Ko jus išmokė penkeri metai medžioklės – kantrybės, susikaupimo ar dar įgijote kokių nors charakterio savybių?
Pirmiausia išmokau medžioti. O susikaupimo arba kantrybės, ko, be abejo, medžioklėje labai reikia, nesureikšminčiau. Man kartais keistai atrodo žmonės, kurie kelis kartus nueina į jogos užsiėmimus ir jau laiko save jogais. Normalus žmogus pradėjęs medžioti savo gyvenimo iš esmės nepradės keisti. Juk ne Sibire gyvename. Ten medžioklė yra pagrindinė žmogaus išgyvenimo veikla.
Ar jums labai svarbu, kaip einate į medžioklę apsirengęs, kokį nešatės šautuvą?
Tam daug dėmesio neskiriu. Tačiau jei reikėtų rinktis naujoviško japoniško sintetinio trikotažo striukę arba kailinę, žinoma, pasirinkčiau kailį. Jeigu leidžia finansinės galimybės, o jei ir nelabai leidžia, – peilį, žiūronus, šautuvą geriau rinktis gerus. Malonu įsigyti gerą „žaislą“. Dažną medžiotoją tai vilioja. Nors, žinoma, galima sėdėti ir su šimto metų senumo lygiavamzdžiu sovietiniu šautuvu ir prišaudyti nemažai žvėrių. Bet tie „žaisliukai“ – taip pat medžioklės proceso dalis: malonu juos užsisakyti, gauti, naudoti, kalbėtis apie juos su draugais.
Nuo sovietmečio apie medžioklę susidaręs ne itin malonus šleifas kalbų, esą per medžiokles vyrai susitvarkydavo tam tikrus reikalus arba net sėkmingą karjerą užsitikrindavo. Kaip yra dabar?
Sovietmečiu medžioti galėjo tik nomenklatūrininkai, kartais visas ministrų kabinetas susirinkdavo medžioklės namelyje. Dabar medžioti turi galimybių visi. Mes kartais su kolegomis medžiotojais Šerėnu, Ruplėnu pasikalbame apie televiziją, bet dažniausiai – apie smagius dalykus, tik ne apie verslą arba verslininkų tarpusavio santykius. Mūsų būrelyje yra įvairių žmonių – gydytojų, žurnalistų, teisininkų, ūkininkų, darbininkų. Kai visi susirenkame į varymus, nėra kada aptarinėti, kas, kur, kaip, kada ir ką padarė. Šiais laikais valdžiažmogiams apskritai geriau nemedžioti, nes gali atsidurti pirmuosiuose spaudos puslapiuose, jeigu eis medžioti išlenkęs daugiau taurelių nei leistina.
Kaip jūsų aistrą medžioti vertina artimieji, žmona? Ar nekyla konfliktų, kad pusę savęs atiduodate šiam pomėgiui?
Pusės savęs tikrai neatiduodu. Gal dėl to ir nekyla konfliktų. Atvirkščiai – artimieji džiaugiasi, kad man patinka medžioti ir kad kartais pasiseka, jog skaniai paruošiu tai, ką sumedžioju.
Kas jūsų grobį namie sutvarko ir iš jo ką nors ruošia – pats ar žmona?
Visada – tik pats, nes reikia išmanyti, kaip kokio žvėries mėsą supjaustyti, kaip paruošti, kokius gabalus galima užšaldyti, kokių – ne.
Kur išmokote tvarkyti žvėrieną? Juk ne kiekvienas medžiotojas sugeba ir mėgsta su savo grobiu susidoroti?
Patyrę medžiotojai visada dalijasi patirtimi, kaip mėsą sutvarkyti, paruošti. Per medžiokles paragaujame ir vienas kito patiekalų. Taip ir mokomės, kaupiame patirtį. Jei, tarkime, esi miške žiemą, labai tinka mėsos troškinys ant laužo. Ir visai nesvarbu, kas bus katile – šernienos, stirnienos ar briedienos gabaliukų. Viskas priklauso nuo to, kiek išalkęs. Tarkim, bebriena – labai specifiška. Bet jei ragauji tik kartais, pajusti jos egzotiką – super! Man visada skaniausia ką tik sumedžioto žvėries mėsa. Vakare nušauto šerno kepenėlės skaniausios, jei jas paruoši kitą dieną po medžioklės. Vėliau jos nebe tokios gardžios.
Ar kitų vyrų, kurie nemedžioja, draugijoje jaučiatės pranašesnis?
Taip, žinoma. Juk aš turiu šautuvą. Ir tiek žinių! (Juokiasi.) O medžiotojų būrelyje ir „diedovščinos“ yra. Ypatingą statusą reikia pelnyti. Kol esi tik pradedantis medžiotojas, jei kas nors pasako: „Ei, išvirk kavos“, – eini ir darai. Tai normalu.
Kiek turite šautuvų?
Tiek, kiek reikia: lygiavamzdį, mažo kalibro, graižtvinį ir vieną kitą pistoletą savigynai.
Vieną kitą pistoletą nešiojatės nuolatos ar tik patį mėgstamiausią?
Turiu lyg ir vieną, bet iš jo galima padaryti kelis...
Autorė Monika Pavasarytė
