Premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad „... šilumos pabrangimas gyventojams bus kompensuojamas iš valstybės biudžeto“ (Vakarų ekspresas Nr.194 (4956), 2008m. rugpjūčio 22d.). Nemažai daliai žmonių, ypač tiems, kurie yra socialiai remtini, tokia žinia be abejonės gera, tačiau ką ji reiškia žvelgiant giliau.
Pirmiausia tai, kad kompensacijas gaus ne visi ir tai piktina kai kuriuos dorus žmones, besistengiančius neuždėti ant valstybės pečių naštos, kurią kantriai neša jie patys, nors būdami kartais netgi sunkesnėje padėtyje už pirmuosius. Antra, kompensacijų didinimas trukdys formuotis rinkos santykiams šiame sektoriuje bei sukuria sąlygas politiškai piktnaudžiauti tvirtinant šilumos tarifus gyventojams. Trečia, tai „kas gali paneigti“, jog tai nėra kažkieno išankstiniai susitarimai darant bendrą biznį kur gaunantys papildomus pinigus už pabrangintas dujas dalinasi jais su tais kurie sukuria sąlygas tų pinigų gavimui.
Ar yra galimybių šią problemą spręsti kitaip? Manau, kad taip. Žinoma tai nelengvas uždavinys, tačiau sprendžiamas. Ir tai, kad iki šiol mažai kas buvo daroma šiuo klausimu atsakinga vyriausybė. Ypač daug prarasta nuo tada, kai Lietuva pradėjo naudotis Europos sąjungos struktūrine parama. Gyventojų išlaidų būsto išlaikymui brangimą lemia drastiškai brangstančios iš Rusijos importuojamos dujos, kurios yra pagrindinis didžiųjų šalies miestų gyventojų bei viešojo sektoriaus patalpų šildymo energijos šaltinis.
Yra du būdai kaip apsisaugoti nuo dujų tiekėjų diktato ir sustabdyti kainų kilimą:
• Naudoti pigesnį kurą;
• Didinti energijos naudojimo efektyvumą.
Per pastaruosius daugiau nei dešimt metų, kai Lietuvoje pradėtas naudoti biokuras centralizuotai tiekiamos šilumos gamybai energijos kaina, naudojant šį šaltinį visada buvo pigesnė lyginant su bet kokiu kitu kuru, o šiuo metu yra beveik dvigubai pigesnis už gamtines dujas ir daugiau nei dvigubai už mazutą.
Tačiau vietoje to, kad būtų imtasi priemonių plėsti visada pigesnio biokuro gamybą ir naudojimą, vis didesnius pinigus atiduodame „Gazprom-ui“. Europos sąjungos bei valstybės parama skiriama ne biokuro gamybos skatinimui bet dujotiekių tiesimui ir pan.
Panašiai yra ir su elektros energijos gamyba Lietuvos elektrinėje (Elektrėnai). Šiam elektros energijos gamintojui, naudojančiam „rusiškas“ dujas patvirtintas supirkimo tarifas 34 centai už kilovatvalandę, tuo tarpu iš biokuro pagamintos elektros supirkimo kaina yra 22 centai už kilovatvalandę. Sunku pasakyti kuo remiantis Elektrėnuose gaminamai energijai patvirtintas toks kainos tarifas, tačiau už elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių mokant daug mažiau skatinimu nepavadinsi. Pamenu, kaip prieš pusantrų metų, Utenos šilumos tinklai, norėdami modernizuoti šiluminę jėgainę į kogeneracinę, gaminančią elektrą ir šilumą, negavo pritarimo dvidešimt keturiems centams už kilovatvalandę. Panašių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau.
Esame paskaičiavę, kad daugiau kaip pusę miestams reikalingos šilumos energijos būtų galima pagaminti naudojant biokurą, o kur dar milijonas tonų kasmet susidarančių komunalinių atliekų, bei geoterminis potencialas Vakarų Lietuvoje?... Taip būtų galima sumažinti dujų naudojimą šilumos gamybai nuo dabartinių 80 proc. iki 28 proc. Užtikrinus efektyvią paramą, šie tikslai būtų įgyvendinti per gana trumpą laikotarpį – iki 10 metų (pav.)
Už tai, kad šildome atmosferą taip pat reikia mokėti. Ir ne tik už kilovatvalandes bet ir už klimato kaitą bei oro taršą. Pasirodo, kad už atmosferos šildymą vidutiniškai mokame beveik tiek pat kiek ir už bustą, o kai kas ir daugiau. Tik tie, kurie negauna kompensacijų, visokeriopai stengiasi apšiltinti savo būstą, mažindami šilumos nuostolius, o antrieji nesuka dėl to galvos, tikėdamiesi, kad vis tiek Vyriausybė kompensuos. Todėl, stengiantis efektyvinti energijos naudojimą, būtina iš esmės spręsti namų apšiltinimą kas leistų sutaupyti iki 50 proc. dabar sunaudojamos šilumos.
Natūralu, kad mažinant šilumos sunaudojimą, mažiau reikia ir mokėti. Kad kuras brangsta (ne tik pas mus) matėme prieš daugelį metų, taip pat puikiai žinojome apie sovietmečiu statytų namų blogą energetinę varžą. Deja atsakingi už šalį politikai tam neskyrė reikiamo dėmesio, išskyrus tai, kad įvairiose programose parašydavo: „reikia skirti dėmesį, reikia skatinti, reikia renovuoti...“ ir panašiai. Kaip sakoma „kur trumpa ten trūksta“. Taip, betemdami gumą, sulaukėme ne tik energetinės bet ir ekonominės krizės. O krizės metu pradėti reformas visada yra sunkiau. Tačiau kito kelio nėra. Čia nepadėtų ir „osetiniškas“ variantas – grįžti į Rusijos glėbį. Naujos vyriausybės laukia sunkus uždavinys- koordinuojant veiksmus, dujas keisti biokuru ir kitais atsinaujinančiais ištekliais bei apšiltinant namus. Namų apšiltinimui reikia ne vien valstybės pinigų, reikia sprendimų, sudominančių privatų verslą. Taip būtų daug greičiau pasiektas socialiai priimtinas, ekonomiškai ir ekologiškai pagrįstas rezultatas. Šilumos gamybos sektoriaus modernizavimas, nepriklausomybė nuo importuojamų pirminių energijos šaltinių, racionalus (taupus) energijos naudojimas – tai trumpiausias kelias į ateitį.
Vietoje epilogo galima pasakyti, kad mažindami dujų naudojimą mažinsime Gazpromo pelnus. Mažindami Gazpromo pelnus stiprinsime taiką tarp mūsų šalių. Skaičiuojama, kad Gazpromas Lietuvoje už bustų šildymą kasmet uždirba apie milijardą litų ir dar du kart tiek už dujas, suvartojamas pramonėje bei elektros energijos gamyboje.
