Su naujienų portalu tv3.lt susisiekė skaitytoja Vaida (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuri pasakojo turinti neįgalumą nuo vaikystės ir esanti našlaitė, tačiau socialinio būsto laukia jau daugiau nei trejus metus.
Moteris teiravosi, ar tokia situacija yra įprasta ir ką tokiu atveju galima daryti.
Gyventojų istorijos atskleidžia socialinio būsto problemas
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo socialinės politikos analitikė Agata Subotovič sako, kad socialinis būstas daliai skurdą patiriančių žmonių yra vienintelė galimybė turėti stabilią gyvenamąją vietą, tačiau jo prieinamumas Lietuvoje išlieka ribotas.
Pasak jos, problemų kelia ne tik ilgėjančios laukimo eilės, bet ir būsto kokybė bei socialinio būsto koncentracija tam tikrose teritorijose.
Šiuo metu socialinį būstą nuomojasi apie 12 tūkst. asmenų ir šeimų, o dar apie 10 tūkst. jo laukia. Anot specialistės, dalis žmonių susiduria su vadinamaisiais skurdo spąstais – jų pajamos jau viršija nustatytą ribą socialiniam būstui gauti, tačiau vis dar neleidžia išsinuomoti ar įsigyti būsto rinkoje.
A. Subotovič atkreipia dėmesį, kad problema slypi ne tik prieinamume, bet ir kokybėje. Nors dalis socialinio būsto fondo jau renovuota arba yra naujos statybos, gyventojai vis dar susiduria su drėgme, pelėsiu, prasta infrastruktūra ir būtinybe remontą atlikti savo lėšomis.
Vienas socialiniame būste gyvenantis žmogus pasakojo:
„Nuo 2005 metų gyvenu socialiniame būste, socialiniame kambariuke gyvenu vienas. Niekada negaliu gauti nors šiek tiek paramos. Per tiek metų turiu tas pačias problemas: pelėsis, nuo kurio apsirgau, reikia remontų, o viskam reikia pinigų. Kadangi gyvenu vienas, padėti nėra kam.“
Pasak ekspertės, reaguodama į šias problemas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo pakeitimus.
Juose numatyta nustatyti minimalius socialinio būsto kokybės reikalavimus – būste turėtų būti vandentiekis, nuotekų sistema, sanitariniai mazgai, šildymas, elektros ar dujų įvadai bei atskira vieta maistui gaminti.
Organizacija taip pat siūlo į reikalavimus įtraukti kriterijus dėl saugios ir sveikatai nekenksmingos aplinkos, nes gyventojai dažnai skundžiasi drėgme ir pelėsiu.
„Ne mažiau aštri yra socialinio būsto koncentracijos, dar vadinamų „socialinių getų“ formavimosi problema. Dešimtmečiais socialiniai būstai buvo telkiami atskiruose kvartaluose, kuriuose koncentruotai gyvena socialiai pažeidžiami asmenys“, – priduria A. Subotovič.
A. Subotovič aiškina, kad dalis savivaldybių ir toliau renkasi socialinius būstus koncentruoti vienoje vietoje, statydamos naujus daugiabučius socialinio būsto laukiantiems gyventojams. Kaip pavyzdį ji pateikia Vilniaus rajone, Skaidiškėse, vystomą projektą.
Pasak specialistės, toks sprendimas savivaldybėms dažnai yra pigesnis, greitesnis ir paprastesnis, tačiau ilgainiui gali turėti neigiamų pasekmių. Didelė socialinio būsto koncentracija vienoje teritorijoje didina socialinę atskirtį, stiprina gyventojų stigmatizaciją ir gali prisidėti prie ilgalaikio skurdo problemų įsitvirtinimo.
Ekspertė taip pat pabrėžia, kad ypač sudėtinga situacija išlieka bendrabučiuose, kuriuos net patys socialiai pažeidžiami žmonės dažnai vertina kaip problemišką gyvenamąją aplinką. Tokie pastatai neretai yra prastos būklės, o jų renovacija kainuoja pernelyg brangiai.
Kalbėdama apie laukimo eiles, A. Subotovič teigia, kad vidutiniškai socialinio būsto Lietuvoje tenka laukti apie trejus metus, tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai žmonės laukia gerokai ilgiau, pavyzdžiui 7, 8 ar net 10 metų.
Organizacijos rengiamuose susitikimuose su sprendimų priėmėjais gyventojai dažnai pasakoja susiduriantys tiek su ilgomis laukimo eilėmis, tiek su prastomis gyvenimo sąlygomis socialiniuose būstuose.
„Būsto laukiu septynerius metus. Sako – dar reikia palaukti, nes neturiu pirmumo teisių.“
„Man skyrė socialinį būstą, bet teko laukti jo 8 metus.“
Gyventojai taip pat skundžiasi gyvenimo sąlygomis socialiniuose būstuose.
„Socialinio būsto sąlygos prastos: pelėsis, šaltis, kiauri langai.“
„Savivaldybė sako – jei netinka, ieškokitės patys.“
Anot specialistės, socialinis būstas yra tik viena iš pagalbos formų. Kita alternatyva – būsto nuoma rinkoje, tačiau čia pažeidžiami žmonės neretai susiduria su diskriminacija dėl savo socialinės padėties, negalios, tautybės ar vaikų.
Be to, dalis nuomos rinkos vis dar veikia šešėlyje, todėl žmonės negali gauti nuomos ar šildymo kompensacijų, nes nėra sudarytos oficialios nuomos sutartys.
„Socialiai pažeidžiami asmenys turi galimybę pretenduoti į būsto nuomos kompensaciją ir tai labai gelbėja, kai trūksta pinigų svarbiausiems poreikiams patenkinti. Tačiau tam turi būti sudaroma oficiali nuomos sutartis, kas dažnai, ypač pigesnio, prastesnės kokybės būsto atveju, nėra daroma.
Taigi dalis pažeidžiamų žmonių nei nuomos, nei kitų kompensacijų, pvz., šildymo, tokiais atvejais negali gauti“, – nurodo A. Subotovič.
Gegužę Europos Komisija pristatė ES skurdo mažinimo strategiją, kurioje pabrėžiama, kad prieinamas ir kokybiškas būstas yra viena svarbiausių žmogaus integracijos į visuomenę ir darbo rinką sąlygų, o benamystė įvardijama kaip ekstremaliausia skurdo forma.
Ne visi socialinio būsto turi laukti bendroje eilėje
Kaip komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), šiuo metu Lietuvoje socialinio būsto laukia 10 750 asmenų (šeimų), iš kurių 280 yra socialinio būsto nuomininkai, laukiantys būsto sąlygų pagerinimo.
Vis dėlto akcentuojama, kad vidutinė socialinio būsto laukimo trukmė yra 5,53 metai.
Vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 straipsnio 8 dalies nuostatomis, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka socialinis būstas tam tikrais atvejais gali būti išnuomojamas ir asmenims ar šeimoms, kurie nėra įrašyti į socialinio būsto laukiančiųjų sąrašą.
SADM aiškina, kad tam tikrais atvejais socialinis būstas gali būti skiriamas ir nelaukiant bendroje eilėje. Įstatymas numato, kad savivaldybės gali suteikti pirmenybę labiausiai pažeidžiamiems asmenims ir šeimoms, atitinkantiems nustatytus kriterijus:
- netekusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise turėto būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar dėl kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių;
- asmenims, kuriems yra nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis;
- senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis;
- šeimoms, auginančioms penkis ar daugiau vaikų ar (ir) vaikų, kuriems nustatyta nuolatinė globa (rūpyba);
- šeimoms, kurioms vienu kartu gimsta trys ar daugiau vaikų;
- šeimoms, kuriose abiem sutuoktiniams yra nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis ir kurios augina vaiką (vaikus) ar (ir) vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba);
- šeimoms, kuriose motina arba tėvas, globėjas (rūpintojas) vieni augina vieną ar daugiau vaikų ir (arba) vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba);
- šeimoms, auginančioms vaikus ar (ir) vaikus, kuriems nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), kai ne mažiau kaip dviem iš jų yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis;
- šeimoms, kuriose ne mažiau kaip dviem šeimos nariams yra nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis ir (ar) didelių specialiųjų poreikių lygis, kai šeimos nariai yra sukakę senatvės pensijos amžių;
- likusiems be tėvų globos asmenims, palikusiems socialinės globos, grupinio gyvenimo ir (ar) savarankiško gyvenimo namus per pastaruosius 5 metus iki prašymo suteikti paramą būstui išsinuomoti pateikimo dienos.
SADM priduria, kad siekiant užtikrinti, jog labiausiai pažeidžiamų asmenų ir šeimų socialinio būsto laukimo trukmė neviršytų trejų metų, 2021–2027 m. Europos Sąjungos lėšomis finansuojama socialinio būsto fondo plėtra asmenims su negalia ir gausioms šeimoms. Šiam tikslui visoje Lietuvoje numatyta skirti apie 120 mln. eurų.
