Daiva į Nidą grįžo temstant. Urtės Valaitytės sitroenas tūnojo kieme. Po pusvalandžio, vis nesulaukdama draugės, mergina pradėjo nerimauti. Paskambino mobiliuoju Urtės telefonu, tačiau niekas neatsiliepė. "Negali būti, kad negirdėtų, - pagalvojo Daiva. - Nebent pametė jį kopose". Perėjo per miestelį, nužingsniavo palei marias, tačiau lipti aukštyn nesiryžo. Skambino kas dešimt minučių, bet veltui. "Gal jie grįžo kitu keliu, gal mes prasilenkėme? - svarstė mergina ir pasuko į namus. Šeimininkai jau miegojo. Vadinasi, jie nieko nežino.
Daiva tiesiog bijojo pagalvoti, kad galėjo nutikti blogiausia. Blaškėsi po kambarėlį, išeidavo į kiemą, žiūrėdavo į nakties tamsą ir vėl grįždavo atgal. Mėgino visaip guosti save: Urtė su Eugenijumi kvailioja viską pamiršę pasaulyje, pasiklydo kopose, išvažiavo į Karaliaučių...
Vos pradėjus švisti, mergina patraukė į kopas. Žingsniavo dairydamasi į šalis. Per naktį pakeitęs kryptį iš šiaurės vakarų pūtė žvarbokas rudeninis vėjas. Kojos klimpo į smėlį. Daiva apsižvalgė aplinkui: jokių pėdsakų nebuvo matyti - juos, be abejo, užpustė vėjas. Kai užlipo ant Sklandytojų kopos, jau buvo visiškai šviesu. Netikėdama, kad kas nors atsilieps, kelis kartus šūktelėjo:
- Urte! Urte! Urte!
Staiga priekyje įžiūrėjo kažką tamsuojant ant smėlio. Uždususi šoko bėgti. Sustojo, kai liko kokie dešimt žingsnių. Jos draugė kniūbsčia gulėjo ant kopos, vėjas plaikstė šviesius plaukus, smiltys gulė ant mėlynos striukės ir juodo sijonuko.
- O Dieve! Urte! - klyktelėjo Daiva.
Nė pati nesuprasdama, ką daro, puolė prie Valaitytės, apvertė ją ant nugaros ir ėmė kratyti. Urtė jau buvo sustingusi, tik jos didelės mėlynos akys beprasmiškai žiūrėjo į draugę.
Kai po siaubingo verksmo ir išgąsčio Daiva atsipeikėjo, suprato, kad reikia skambinti į policiją. Lėtai, mechaniškais judesiais spūsčiojo mobiliojo telefono mygtukus. Atsiliepė prikimęs vyriškas balsas.
- Nužudė mano draugę Urtę Valaitytę, - be intonacijos pasakė Daiva.
- Mergaite, gal neišsimiegojai, gal esi pagiringa? - mėgino kvosti policijos budėtojas.
- Nidoje, kopose, guli nužudyta mano draugė, - tarsi mechanizmas pakartojo mergina.
- Tikrai? - jau pradėdamas tikėti šūktelėjo policininkas. - Nieko nelieskite, laukite mūsų atvažiuojant, neleiskite niekam kišti nagų. Ar supratot?
- Taip, - sumurmėjo Daiva ir išjungė mobiliuką.
Mergina nežinojo, nesuprato, kiek praėjo laiko. Tai buvo tikras košmaras: čia pat gulėjo negyva Urtė, aplinkui tuščia ir nyku, ūkia vėjas, aštrios smiltys kerta į veidą. Koks siaubas! Ką ji pasakys Urtės tėvams?
Toli apačioje pamatė kažkokius žmones. Pamanė, kad tai policininkai, ir ėmė mojuoti rankomis. Bet tai buvo dvi pagyvenusios moterys ir paauglys.
- Ką čia veikiate? - paklausė viena moteriškė, žiūrėdama į Daivą ir nenatūralia poza gulinčią Urtę.
- Nužudė mano draugę, - bejausmiu balsu tarė mergina.
- Viešpatie! Kas tai padarė? - suklego moterys, o paauglys pristypino prie Urtės.
- Neliesk, - perspėjo Daiva. - Aš laukiu policijos.
Moterys, susiėmusios už galvų, markstėsi iš baimės ir trypčiojo vietoje.
- Kas dabar bus? - klausinėjo viena.
- Jeigu galit, nueikit į asfaltuotą aikštelę, - paprašė Daiva. - Ten tikriausiai atvažiuos policija.
Moterys taip ir padarė. Jos šūktelėjo smalsiajam paaugliui, kad sektų iš paskos. Ėjo gūžčiodamos pečiais ir kartkartėm atsigręždamos atgal.
Gal po valandos Daiva pamatė būrelį žmonių. Du iš jų buvo baltais chalatais. Policininkai ir greitosios pagalbos medikai, suprato mergina ir vėl neištvėrusi pravirko.
Baltą chalatą vilkinti moteris, turbūt gydytoja, tik palietė Urtės kaklą ir liūdnai palingavo galvą: medikų pagalbos merginai nebeprireiks. Vienas vyriškis iš įvairių padėčių fotografavo Valaitytę, o kitas, dar gana jaunas, prisistatė esąs inspektorius Urbonas iš Klaipėdos ir paprašė Daivos papasakoti viską, ką žinanti apie šį įvykį. Mergina kalbėjo lėtai, sunkiai rinkdama žodžius. Prie jų priėjo prokuroras.
- Ką jūsų draugė galėjo turėti su savimi? - paklausė jis.
Daiva valandėlę galvojo. Urtė mėgdavo puoštis. Nes, tiesą sakant, turėjo iš ko.
- Brangų šveicarišką laikrodį, žiedelį su brilianto akute, - pradėjo vardinti mergina, - auskarus, pagamintus pagal užsakymą, grandinėlę, puošnią apyrankę iš Dailės salono... Ak, tiesa, dar mobilųjį telefoną.
- Ir visa tai ji turėjo eidama į kopas? - regis, šiek tiek nustebo inspektorius.
- Urtė kalbėjo apie pasimatymą. Ji man skambino į Klaipėdą.
- Į pasimatymą? - susidomėjo prokuroras. - Su kuo?
- Su kažkokiu vaikinu... Sakė, kad susipažino...
- Gal ką pasakojo apie jį? - skvarbios akys įsmigo Daivai į veidą.
- Sakė, kad aukštas, ilgais plaukais, panašus į prancūzą, gal muzikantas. Taip sakė užvakar, kai skambino. O vakar? - mėgino prisiminti mergina. - Vakar sakė, kad jis kompiuterininkas iš Vilniaus.
- Ar vardo neminėjo?
- Atrodo, Eugenijus, - šiek tiek dvejodama atsakė mergina.
- Jeigu jis planavo nužudyti merginą, galėjo viską meluoti, - įsiterpė inspektorius Urbonas.
- Tikriausiai, - neprieštaravo prokuroras. - Vadinasi, reikia labiau pasitikėti nužudytosios parodymais: aukštas, ilgais plaukais, panašus į prancūzą, galbūt muzikantas.
- Ilgus plaukus galima nusikirpti, - suabejojo inspektorius.
- Nidoje jį turėjo kas nors įsidėmėti. Čia ne tiek daug ilgaplaukių, - lyg pats sau pasakė prokuroras.
Urtę Valaitytę paguldė ant neštuvų ir nunešė į greitosios pagalbos automobilį. Išnuomotame kambarėlyje inspektorius Urbonas ir Daiva apžiūrėjo Urtės daiktus. Viskas buvo aukščiausios kokybės: drabužiai, batai, kelioninis krepšys. Be to, gal trejų metų senumo sitroenas.
- Kas jos tėvai? - pasiteiravo pareigūnas.
- Tėvas dirba banke, o motina - žurnalistė, - atsakė Daiva.
- Turėsime bėdos, - sumurmėjo pats sau panosėje inspektorius. - Tai ne šiaip kokie žmogeliai...
Pamatęs nužudytosios piniginėje nuotrauką, paprašė Daivos ją išimti.
Kriminalistams buvo aišku, kad ilgaplaukis žudikas nesėdės Nidoje ir nelauks, kol paklius teisėsaugininkams į rankas. Jis tikriausiai ne vietinis, gal dar naktį išvažiavo į Klaipėdą arba Karaliaučiaus sritį. Nors pagal vieną versiją tai galėjo būti paprasčiausias apiplėšimas. Juk dabartiniai nusikaltėliai nužudo žmogų net dėl kelių šimtų litų. Tačiau jeigu žudikas buvo inteligentiškos išvaizdos, panašus į muzikantą, reikėjo galvoti apie kitokius žmogžudystės motyvus. Padauginę Urtės Valaitytės nuotrauką ir pasitelkę vietinius pareigūnus, kriminalistai vaikščiojo po barus ir kavines: buvo galvojama, kad žudikas ir auka galėjo susipažinti kurioje nors iš šių įstaigų. Daug kas atpažino šviesiaplaukę Urtę, tačiau apie jaunuolį, galėjusį būti su ja, nieko negalėjo pasakyti. Ir tik "Pašiūrėje" dirbęs kaimietiškos išvaizdos padavėjas prisiminė ilgaplaukį vaikiną, atkakliai kalbinusį Urtę. Padavėjas net prisiminė, ką tas ilgaplaukis valgė, bet apie jo išvaizdą nedaug tegalėjo pasakyti. Vis dėlto kriminalistai, jam talkinant, sukūrė fotorobotą. Žudiko atvaizdas buvo rodomas vietiniams gyventojams ir poilsio namų darbuotojams tikintis, kad nusikaltėlis kur nors buvo apsistojęs. Tačiau nidiečiai, įpratę prie vasariško žmonių antplūdžio, nekreipdavo ypatingo dėmesio į atvykusius svečius. O gal žudikas paprasčiausiai nakvodavo automobilyje.
Sužinojus, kad rugpjūčio viduryje Urtę Valaitytę kažkas bandė išprievartauti ir gal net nužudyti, byla buvo perduota pagal gyvenamąją vietą - Kauno kriminalistams. Tačiau ir jiems nieko daugiau nepavyko išsiaiškinti. Ant kraupaus nužudymo bylos pamažu ėmė rinktis dulkės.
