Kaip manote, ar istorijoje, kai Vilniuje baltarusis užsipuolė Lietuvos atsargos karininką, reikia ieškoti gilesnių prasmių, ar tai buvo labiau buitinis konfliktas?
Viskas priklauso nuo požiūrio. Viena vertus, šioje konkrečioje situacijoje, aš suprantu, kad tai buvo labiau buitinio pobūdžio konfliktas, kada, sakykime, žmonių nuomonės išsiskiria. Bet slepiasi ir žymiai gilesnis konfliktas. Tai greičiausiai yra pakankamai rimtas simptomas pajudinti, perdalinti po Antrojo pasaulinio karo šiame regione nusistovėjusias sienas.
Karas, kuris vyksta Ukrainoje, jis yra kraštutinė šio bandymo fazė, bet, kita vertus, kiek girdime iš Rytų kaimynės pareiškimų – visa eilė sienų, kurios yra nusistovėjusios po 1944–1945 m., jos gali būti jų diskusijų objektu. Šiuo atveju baltarusis išsiliejo, kadangi tos propagandos, to mąstymo, to vykstančio karo įtakoje atsiranda žmonės, kurie tokiu būdu baruose, kavinėse įgyja tam tikros drąsos.
Bet, kita vertus, jei žiūrėtumėme dar giliau, visas konfliktas yra naujas, nes diskusija dėl pietryčių Lietuvos, net dėl Vilniaus, ji XX a. pirmoje pusėje iki Antrojo pasaulinio karo egzistavo ne tik tarp lietuvių ir lenkų. Ji mažiau ryški, bet buvo ir tarp lietuvių bei gudų.
Baltarusiai irgi manė, kad Vilnius yra jų, tik skirtumas yra tas, kad tuo metu Baltarusijos Respublika dėl žinomų priežasčių nesirealizavo ir tas konfliktas netapo drastiškas.
Neatmestumėte, kad dabar susiduriame su įsisenėjusiu istoriniu konfliktu tarp lietuvių ir gudų? Politologas Maksimas Milta sako, kad nereikėtų šio dalyko sureikšminti, kad taip Baltarusijoje galvoja tik kažkokie marginalai ir profesionalių istorikų bendruomenėje šitų nuomonių skirtumų nėra. Ar tai tiesa?
Nesakyčiau, kad tai visai tiesa. Ką reiškia, kad nėra nuomonių skirtumų? Žmonės keičiasi, nuomonės keičiasi, situacijos keičiasi. Mūsų nuomonė apie vienus ar kitus įvykius irgi keičiasi.
Šį atvejį turėtumėme suprasti pakankamai dinamiškai ir neužsiciklinti. Turint galvoje, kaip vyksta karas, ir iš tiesų, karas Ukrainoje, jo baigtis žymia dalimi vienaip ar kitaip padarys įtaką šiam regionui. Bijau, kad veiks ne pačia geriausia prasme, jei jis pasibaigs taip, kaip planavo tie žmonės, kurie šį karą pradėjo, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Baltarusijoje visuomenė nėra pilnai susiformavusi, ji yra tam tikroje istorinėje stadijoje ir ji yra paveiki karui. Jei Vakarams pavyks laimėti karą, situacija, manau, bus palankesnė, bet jei karas pasibaigs pilkąja zona, kas yra labiausiai šiandien tikėtina, tai procesai įgis tam tikrą pagreitį ir tokių incidentų galime turėti daugiau. Aišku, šiandien turime tam tikrų pliusų, nes, skirtingai nuo XX a. pirmos pusės, Vilniuje gyvena ne 2 ar 12 proc. lietuvių, o jau apie 70 proc. lietuvių. Tai yra mūsų stiprioji pusė, bet tai nereiškia, kad konfliktas negalėtų iškilti.
Ir litvinizmas, jūsų akimis, yra šiokia tokia grėsmė?
Litvinizmas yra tiek, kiek jis peržengia istoriografines ribas, tiek, kiek jis atsiduria baruose, kavinėse kaip diskusijų objektas. Tiek, kiek jis atsiduria vienų ar kitų politikų programose, jų kalbose, jis tampa realiu, veikiančiu subjektu, kuris veikia savimonę, žmonių elgsenas, politines projekcijas. Naivu yra galvoti, kad šiandien esančios sienos Rytų Europoje yra kartą ir visiems laikams nustatytos. Istorija nesibaigia ir puikiai žinome, kad tezė, kuri buvo paskelbta XX a. pabaigoje apie istorijos pabaigą, ji iš esmės šiandien yra paneigta.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
provokacijos vyksta Lietuvoje.
Laikas susivokti mūsų politikams ką įsileidžia.
Lietuvybė pavojuje
