Medikai kartoja, kad laiku nustatyta diagnozė yra pirmas laiptelis į viltį, ropojant sveikimo kopėčiomis. Kitokios nuomonės yra Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir jo apologetai.
Nesergam, ir baigta
Ligonines ir kitas gydymo įstaigas prižiūri Valstybinės ligonių kasos. Čia viskas lyg ir paprasta: paciento diagnozė, gydymas, sveikimas arba lavoninė ir kapinės. Tačiau valstybės ir specialiųjų jos tarnybų politika kitokia.
Kaip nurodyta Konstitucijoje, jos draugą, netgi jos dvasios aiškintoją VSD prižiūri tai prezidentas, kuris svarbią informaciją gauna iš to paties departamento, tai Seimas, kurį galima siųsti velniop.
Kol ligonis pats nepripažįsta, kad serga, sunku ką padaryti. Besikeičiančių kadencijų Seimo tyrimų komisijos lyg ir kažką išsiaiškina, rašo išvadas, lyg ir nurodo, kaip gydytis, parlamentas tuos receptus lyg ir tvirtina, keičia nuo labai nemalonių ligų nesigydančios kontoros vadovus, tačiau iš to jokios naudos.
Dar 2006 metais Baltarusijoje mįslingai žuvo VSD tarnavęs pulkininkas Vytautas Pociūnas. Šiandien departamentas, net žiniasklaidai skelbiant dokumentus, įrodančius, kad žuvo šalies siųstas žvalgas, gūžčioja, jog kažkokia vidinė komisija ėmė ir kažkaip nesusigaudė.
VSD nesutinka, kad V. Pociūnas dirbo, nors dokumentus, kad jam dirbant Baltarusijoje departamentas mokėjo „Sodros“ įmokas, skelbia žiniasklaida. Negali sutikti, nes ... reikės pripažinti ilgametį, sisteminį ir dar nevykusį melą. Todėl jei ko nors paklausia koks žurnalistas, atsakoma: „Nekomentuojame.“ Paklausia Seimas – paslaptis. Ligos istorija slapta, vadinasi, visi sveiki.
Prezidentė ir aparatas
Vyriausia VSD prievaizdė visuomet yra prezidentūra. Institucija, kurios pačios, kaip reiškinio, neapibrėžia jokie įstatymai, išskyrus Konstitucijos sakinuką, kad šalies vadovas turi kanceliariją – žmones, kurie šnabžda į ausį ir paduoda pieštukus arba žirkles, kai reikia perkirpti juostelę naujos parduotuvės atidarymo proga.
Nežinia, ar tame pačiame, ar kitame etatų sąraše prezidentė turi ir kitokį aparatą. Tai – poligrafas. Vieniems jis asocijuojasi su melo detektoriumi, kitiems su rusų klasiko personažu, kurio vardo neminėsime, nes dar kas nors įsižeis. Reikalas tas, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė yra oficialiai pareiškusi, jog niekas poligrafo rodmenų negali atšaukti – nei prokurorai, nei teismas.
Buvusių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado pergalės teismuose, įrodžius, kad aparatas supranta ne viską, kaip ir nelabai sėkmingos „Snoro“ banko turto paieškos, yra nė motais. Aparatas rodo, kad valstybės žvalgyba sveika, vadinasi, taip ir yra. Teismai grąžina atleistus pareigūnus į darbą ir prašo mokesčių mokėtojų mokėti kompensacijas? Nesvarbu – vis tiek viskas gerai.
Kas, kad grifu „slaptai“ pažymėtas pacientas daug metų nežino (ar neatsimena), kur dirbo paties siųstas žvalgybos karininkas, kuris žuvo? Kas, kad laksto su automatais po redakcijas (tegul ir keisto „Laisvo laikraščio“) arba gaudo, o tiksliau sakant, lipdo tarptautines teroristų gaujas iš paauglių. Galiausiai žaidžia su kažkokiais prietaisais, primenančiais gal detektorius, o gal sprogmenis. Bet, gink Dieve, neatsiprašo.
Būtent paskutinė dalis yra baisiausia – kvailų manijų niekada neatsikratys tas, kas nepripažįsta sergąs. Lietuvos VSD tuo ir baisus – tikra gangrena.
