„Tikriesiems“ europiečiams frazė „musulmonai Europoje“ vargu ar sukelia daug teigiamų asociacijų. Abejotina, kad ji asocijuojasi su turkų kilmės režisieriumi Fatih Akin, kuris kartais pavadinamas naujuoju Vokietijos R. W. Fassbinder, iš Tuniso kilusiu ir Prancūzijoje kuriančiu režisieriumi Abdellatif Kechiche, šveicaru akademiku Tariq Ramadan ar Olandijoje gyvenančiu rašytoju Kader Abdolah.
Užtat ši frazė mūsų sąmonėje randa tam tikrų sąsajų su Salman Rushdie ir kontroversija dėl „Šėtoniškųjų eilių“, su protestais dėl chidžabo uždraudimo ar Muchamedo karikatūrų, filmo „Nuolankumas“ režisieriaus Theo van Gogh nužudymu, sprogdinimais Londone. Prisimindami šiuos įvykius, mes drąsiai tvirtiname, kad jie nepripažįsta mūsų vertybių, negerbia mūsų demokratijos, nepripažįsta mūsų žodžio laisvės, tolerancijos, lyčių lygybės, jie veržiasi į mūsų viešąją erdvę, kvestionuoja mūsų pliuralizmą, išlaikydami tradicines praktikas ir ritualus, nepritampa prie mūsų modernaus gyvenimo būdo.
Mes jiems siūlome geriausias integracijos sąlygas, bet jie yra nepatenkinti. Mūsų pliuralistinės visuomenės organizavimo būdas užtikrina žmogaus teises, iš kurių viena svarbiausių yra religijos laisvė – niekas nedraudžia praktikuoti islamo. Mes atviri ir tolerantiški visiems imigrantams, kurie pripažįsta mūsų modernios liberalios visuomenės vertybes, mūsų žaidimo taisykles.
Vienas svarbiausių mūsų visuomenės bruožų yra sekuliarizmas, kuris pagrindine ir paprasčiausia savo prasme reiškia valstybės ir bažnyčios atskyrimą. Pasak šios doktrinos, tik toks bažnyčios ir valstybės atskyrimas, politikos ir religijos autonomijos viena kitos atžvilgiu įtvirtinimas leidžia toje pačioje visuomenėje taikiai koegzistuoti įvairioms religinėms bendruomenėms ir užtikrina jų lygybę prieš įstatymą.
Bet ar tikrai? Sekuliarizmas, kuris reikalauja religijos privatizavimo, remiasi europietiška religinių konfliktų patirtimi. Sekuliarizmo doktrinoje „religija“ suprantama kaip universali kategorija, susijusi tik su metafizine patirtimi. Tai išstumia religiją „už šio pasaulio“ ir atsisako pripažinti, kad religijos gali būti praktiniai gyvenimo būdai. Toks religijos supratimas teigia, kad religiniai įsitikinimai gali būti atsieti nuo tam tikrų kūniškų ir ritualinių praktikų. Todėl sekuliarizmas palankus individualistinėms, privataus pobūdžio religijoms, o ne toms, kurios neatsiejamos nuo viešo veiksmo.
Kitaip tariant, ar negali būti, jog visuomenės pliuralizmo užtikrinimo garantas slepia prievartinį išstūmimo mechanizmą? Nepaisant vidinių skirtumų, visos Vakarų Europos valstybės turi panašias religinių praktikų ir tapatybių klasifikavimo ir kontroliavimo taisykles, kurios stengiasi išlaikyti religiją jai priderančioje „vietoje“. Toks reguliavimas laikomas normatyviniu, vieninteliu įmanomu sugyvenimo modeliu. Jei tam tikrų praktikų taip negalima suskirstyti, tuomet jos laikomos nepriimtina išimtimi, išsišokimu ir vienintelis joms numatomas kelias yra galiausiai paklusti ir prisitaikyti ilgesnėje perspektyvoje.
Italijoje yra maždaug vienas milijonas musulmonų. Pagal 1984 m. peržiūrėtą konkordatą su Katalikų bažnyčia, Italija yra sekuliari valstybė, bet remia religiją, dažniausiai – katalikybę. Esant tokiam prašymui, ši parama gali apimti ir kitas religijas. Tam reikia su valstybe pasirašyti susitarimą – intesa, suteikiantį tam tikrų privilegijų, garantuojantį civilinę religinių santuokų registraciją, palengvinantį tam tikras religines laidojimo apeigas ir pan. bei užtikrinantį galimybę gauti valstybės paramą.
Deja, jau daugiau nei dešimt metų musulmonai negali pasirašyti šio intesa, nes yra per daug skirtingi, kad iš jų galima būtų suformuoti vieningą bendruomenę, vieną „Bažnyčią“ – islamas, kitaip nei krikščionybė, neturi vieno centro, todėl susitarimo galimybė tarp atsivertusių į islamą bei iš skirtingų valstybių atvykusių musulmonų, praktikuojančių skirtingų pakraipų islamą, yra labai nedidelė. Bet užuot ieškojusi alternatyvių sprendimo būdų, Italijos valdžia teigia, kad tai yra akivaizdus musulmonų bendruomenės nebrandumo požymis, todėl geriausias sprendimas – palaukti, kol tokia bendruomenė galiausiai susiformuos.
Bandymas visas religijas įsprausti į vienus institucinius rėmus skirtingoms religijoms gali turėti skirtingų pasekmių. 2004 m. vasario mėnesį Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis valstybinėse pradinėse ir vidurinėse mokyklose dėvėti „pastebimus“ religinius apdarus ir simbolius: islamišką galvos apdangalą (nepriklausomai nuo to, kaip jis vadinamas), žydišką vyrų dėvimą galvos apdangalą – kipą, sikhų turbanus ir didelius krikščioniškus kryželius. Šis įstatymas skirtingoms religinėms bendruomenėms reiškė skirtingas pasekmes – religinė prievolė iš musulmonių merginų reikalauja viešumoje pridengti plaukus, žydų vaikinams nešioti kipas, bet krikščionims kryželius nešioti nėra privaloma.
Nuo sekuliarizmo principo įgyvendinimo neatsiejama žodžio laisvė, kuri Europoje traktuojama kaip viena didžiausių vertybių. Tai taip pat yra viena iš pagrindinių konflikto su musulmonais priežasčių. Jiems neatrodo savaime suprantamas dalykas, kad iš religijos galima šaipytis, o europiečiams religiniai argumentai neatrodo pakankami ribojant žodžio laisvę. Musulmonų argumentai, kad net ir Vakarų Europos valstybėse žodžio laisvė nėra absoliuti, nes yra draudžiamas, pavyzdžiui, Holokausto neigimas, nepasirodė esą svarūs.
Prancūzų filosofo André Glucksmann teigimu, taip yra todėl, kad Vakarų visuomenėms būdinga skirtis tarp tikėjimo ir faktų: Muchamedo karikatūros negali būti draudžiamos (nors jos ir žeidžia kai kurių žmonių religinius įsitikinimus), nes tai yra asmeninio tikėjimo dalykas, bet Holokausto neigimo draudimas gali būti žodžio laisvės apribojimo išraiška, nes Holokaustas yra istorinis faktas, kurio neigimas yra tiesiog neracionalus.
Egzistuojanti žodžio laisvės samprata ir įsitikinimas, kad beveik jokiais būdais negalima jos apriboti, gali lemti, kad europiečiai priims labai paradoksalius sprendimus. Šiame kontekste įdomu paminėti 2 Europos žmogaus teisių teismo priimtus sprendimus, susijusius su Turkija (nagrinėjamu klausimu nėra svarbu tai, kad bylos buvo prieš Turkijos respubliką, nes sprendimus formulavo EŽTT).
2005 m. byloje Sahin prieš Turkiją, EŽTT valstybei leido reguliuoti religinių simbolių dėvėjimą net studentams, kurie, skirtingai nei, tarkim, valstybės tarnautojai, nereprezentuoja valstybės ir tuo pačiu jos sekuliarumo ir neutralumo. Tačiau 2003 m. EŽTT svarstė bylą Gündüz prieš Turkiją, kurios sprendime buvo nurodyta, kad Turkija pažeidė žodžio laisvę, nuteisdama musulmonų religinį lyderį už tai, kad jis aršiai kritikavo sekuliarų Turkijos režimą, kviesdamas įvesti šaryją ir vadindamas „pavainikiais“ tuos vaikus, kurie gimė iš santuokų, sudarytų tik pasaulietinėse valdžios įstaigose. Taigi taikus savos religijos demonstravimas dėvint galvos apdangalą gali būti uždraustas, bet kalbos, kurios gali būti traktuojamos kaip religinės neapykantos skatinimas, gali būti pridengtos žodžio laisve. Ir visa tai vadinama pačiu geriausiu būdu užtikrinti visuomenės pliuralizmą.
Susidurdami su imigrantų poreikiais, europiečiai labai nenoriai derasi dėl tam tikrų įsitvirtinusių normų. Kodėl? Negi esame tokie tikri, kad gyvename geriausioje iš visų visuomenių, jog galima skelbti „istorijos pabaigą“ ir teisingesnės visuomenės nebegalima sukurti? Negi imigrantai nieko negali mums pasiūlyti ir privalo arba prisitaikyti, arba ieškoti kitų vietų gyventi? Bet ar čia neglūdi problema? Ar mūsų integracijos samprata nėra tapati asimiliacijos sampratai? Juk integracija negali reikšti reikalavimo iš mažumos tapti lygiai tokiai pačiai kaip dauguma, ji turėtų reikšti abipusį procesą – tam tikrus pokyčius tiek iš integracijos siekiančios mažumos, tiek iš priimančios daugumos. Galbūt, kaip teigia antropologas Talal Asad, verta kelti klausimą ne apie tai, ar musulmonų bendruomenės tikrai gali prisitaikyti prie modernių Europos visuomenių, o ar Europos valstybių institucijos ir ideologijos gali prisitaikyti prie modernaus pasaulio, kurio integralia dalimi jau yra kultūriškai skirtingi imigrantai.
Goda Jurevičiūtė
