Etnologas Libertas Klimka sako, kad Kūčios – ne tik vakarienė ar patiekalų rinkinys, bet giliai įsišaknijusi, sakrali šeimos tradicija. Anot jo, Kūčių šventimas restorane iš esmės keičia pačią šios dienos prasmę.
Ekspertas pabrėžia, kad tai – viena uždariausių ir jautriausių lietuviškų švenčių, kurios esmė sunkiai suderinama su vieša erdve.
Kūčios – ne viešas renginys, o uždara šeimos šventė
Etnologo teigimu, Kūčių vakarienės pobūdis tiesiogiai priklauso nuo tautinės ir religinės tradicijos. Katalikiškoje lietuvių kultūroje Kūčios yra šeimos susibūrimas prie bendro stalo, kartu simboliškai prisimenant ir protėvių vėles.
„Tai nėra jokiais būdais restoraninis pobūvis, neviešas pobūvis, net ne bendruomenės. Į Kūčių vakarienę nekviečiami net svečiai ir giminės. Tik ta šeima, kuri tiesiogiai yra susijusi“, – aiškina L. Klimka.
Pasak jo, vienintelė nedidelė išimtis būdavo taikoma tik tuomet, jei šalia gyvendavo vienišas kaimynas – tokiu atveju jį buvo galima pakviesti prie Kūčių stalo. Tačiau apskritai ši šventė visuomet buvo skirta tik artimiausiems.
Kūčių šventimas restorane – nesakralu?
Etnologas pabrėžia, kad Kūčių vakarienė – tai ne tik maistas. Prie stalo kalbama apie tai, kas svarbiausia šeimai: prisimenami protėviai, pasakojamos giminės istorijos, vardijami jų gyvenimo nutikimai, vertybės ir gražūs poelgiai.
„Anūkams ir pronūkiams pasakomi protėvių vardai, papasakojami jų gyvenimo nutikimai, jų vertybės. Argi šitą visą galima daryti restorane?“ – retoriškai klausia jis.
Anot L. Klimkos, Kūčios yra šventoji vakarienė, kupina simbolikos, sakralių gestų ir jausmų, todėl jos perkėlimas į viešą erdvę praranda esmę.
Kalbėdamas apie Kūčių šventimą restoranuose, etnologas nevengia aštrių žodžių. Jo nuomone, toks pasirinkimas rodo ne tik tradicijų atsisakymą, bet ir silpnėjantį ryšį su tautine tapatybe.
„Jeigu nori to atsisakyti, nori būti globalaus pasaulio piliečiais – prašome, nors ant Gedimino kalno Kūčių vakarienes ruoškite prie laužo. Yra žmonių, kuriems nebrangu tai, kas sieja tautą“, – sako jis.
Kūčios, švęstos net rizikuojant darbu
L. Klimka primena, kad sovietmečiu Kūčios Lietuvoje buvo švenčiamos nepaisant grėsmių. Žmonės rizikavo netekti darbo, ypač jei dirbo mokytojais, bibliotekininkais ar ėjo vadovaujančias pareigas.
„Jeigu kas paskųsdavo, kad šeima švenčia Kūčias, žmogus galėjo būti išmestas iš darbo“, – pasakoja etnologas.
Vis dėlto, anot jo, Kūčias šventė beveik visi. Tai išduodavo ir vaikai, kitą dieną į mokyklą kišenėse atsinešdavę kūčiukų ir dalindavęsi jais tarpusavyje.
Vis dėlto, paklaustas, kas Kūčių vakarienėje yra svarbiausia, L. Klimka pabrėžia ne patiekalų skaičių, o patį ritualą. Tradiciškai vakarienė pradedama bendra malda, jei šeima yra katalikiška.
„Vyriausias šeimos žmogus – senelis ar tėvas – atsistojęs pasako keletą žodžių, kurie būtų tarsi palinkėjimas ateinantiems metams“, – aiškina jis.
Vėliau, dalijantis kalėdaičiu, kiekvienam šeimos nariui išsakomi asmeniniai linkėjimai. Anot etnologo, tai bene vienintelė tokia proga per metus, kai visiškai atvirai ir nuoširdžiai išsakomi norai, viltys ir siekiai.
„Į šią šventą vakarienę suvažiuoja vaikai iš užsienio, iš toli. Tuomet galima pasakyti net ir tai, kas galbūt ilgai buvo nutylėta“, – apibendrina L. Klimka.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
