Kalbėti apie savižudybę vis dar sunku. Tai viena paskutinių didžiųjų visuomenės temų, kuriai dažnai trūksta ne tik atvirumo, bet ir supratimo. Net kai statistika įspėja apie pavojų, kai skaičiai rodo, kad tarp 15-24 metų žmonių Lietuvoje savižudybių vis dar daugiau nei daugelyje kitų Europos valstybių, mes dažnai atsiduriame akligatvyje, nežinome, kaip kalbėti, ką sakyti, kada reaguoti.
Pasak vaikų ir paauglių psichiatro L. Slušnio, problema nėra tik skaičiai. Ji gilesnė – nemokame skaityti emocijų.
„Vis tik tai dar nemokame išgirsti paauglių, išgirsti, kalbėti ta emocine kalba, pavadinkime, ir išgirsti ne tik kelti reikalavimus, bet taip pat išklausyti, kokius lūkesčius, idėjas, mintis“, – sako jis. Ir priduria, kad tai ne tik mokyklų, bet ir šeimos, visuomenės, darbdavių, o dažnai ir mūsų pačių atsakomybė.
Savižudybės priežastys
2024-aisiais buvo išplatinta apklausa „The Guardian“, kurios duomenimis Lietuvos jaunimas – laimingiausias Europoje, gal net pasaulyje. Tačiau vis tiek tarp 15-24 metų amžiaus žmonių savižudybių skaičius Lietuvoje, nors ir mažesnis nei tarp vyresnių gyventojų, išlieka vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Psichiatras pasakoja, kaip dar atsimena laikus, kai tarp jaunimo būdavo apie 40 savižudybių per metus ir samprotauja apie galimas padidėjusių savižudybių kiekio priežastis:
„Manau, tuo metu tai buvo pasiektas aukščiausias rodiklis Lietuvoje. Dabar situacija man neatrodo tokia tragiška – per metus gal turime apie 9-10 atvejų. Santykinai tai nėra daug. Tačiau vis tiek šis skaičius yra vienas didžiausių lyginant su kitomis amžiaus grupėmis ar net kitomis ES šalimis.
Pagrindinė priežastis, mano akimis, labai paprasta, mes vis dar nemokame išgirsti paauglių. Nemokame su jais kalbėtis emocine kalba, ne tik kelti reikalavimus, bet ir išklausyti jų lūkesčius, idėjas, mintis. Kartais svarbu ne stabdyti jų sumanymus, o padėti įgyvendinti, ar bent jau išgirsti. Kai šie dalykai nesusitinka, atsiranda problema.
Kita svarbi priežastis pati paauglystė. Tai rizikingas laikotarpis, kai bandoma įvairūs elgesio modeliai: psichoaktyvios medžiagos, narkotikų vartojimas, impulsyvūs sprendimai. Visa tai yra tam tikras „paketas“, būdingas paauglystei. O jei suaugusieji to nepastebi, nesureaguoja – kyla problemų.“
Suaugę
Kalbant apie suaugusiuosius, juk dauguma paauglių tuo metu yra mokyklose ar universitetuose. Paklaustas, ar švietimo įstaigos daro pakankamai, kad padėtų spręsti psichologines problemas, L. Slušnys atsako, kad pirmiausia, reikia suprasti, jog mokyklos nėra psichologinės pagalbos centrai. Jos turi atpažinti ženklus, mokėti reaguoti į situacijas, bet nereikėtų tikėtis, kad viskas turi būti sprendžiama tik per mokyklą. Tam yra psichikos sveikatos centrai, kitos tarnybos. Jie turi užtikrinti psichologinę gerovę.
„Taip, mokyklose trūksta specialistų, trūksta žmonių, kurie galėtų šiais klausimais rūpintis. Bet kita vertus, pastebiu, kad dažnai ir patys mokiniai nenori kreiptis į mokyklos psichologus. Yra įsitikinimas, kad jie „viską išpliurps“. Nors tai nėra tiesa, egzistuoja psichologo etikos taisyklės, bet tokia nuostata vis dar gaji.
Taigi, mokyklos negali visko išspręsti, bet jos gali kurti saugią aplinką. Pavyzdys, neseniai Santaros klinikų priėmime turėjau atvejį: atvežama mergaitė, sėdi ir juokiasi. Sakau: „Kodėl tu čia?“ Ji atsako: „Aš tik pajuokavau.“ Pasirodo, mokykloje, gavusi blogą pažymį, pasakė mokytojai: „Tai aš dabar jau nusižudysiu.“
Mokytoja sureagavo atsakingai, iškvietė greitąją. Atvyko greitoji, atvežė pas mus. Tėvai sutrikę. Sakau jiems: „Mokykla pasielgė labai teisingai.“ O mergaitei pasakiau: „Tokiais dalykais daugiau nejuokauk.“ Ji pati sutiko. Štai čia pavyzdys, kaip sistema gali veikti, gal kartais per jautriai, bet geriau taip, nei per vėlai“, – pasakoja specialistas.
O jei pažiūrėtume į jaunus suaugusiuosius, kurie baigia universitetus, pradeda dirbti. Pradžioje daug streso. Galbūt darbdaviai turėtų rūpintis savo darbuotojų psichologine sveikata.
Ekspertas nusijuokia ir tvirtina, jog, žinoma, būtų puiku, jei rūpintųsi, bet pirmiausia jie patys turi suprasti, kas yra psichikos sveikata. Jo teigimu, ne kiekvienas vadovas moka ją atpažinti. Reikia pradėti nuo jų – jie turi suprasti, kaip padėti kitiems, o tam pirmiausia turi gebėti padėti sau:
„Taip, jei kalbame apie psichologinę sveikatą darbe, darbdaviai privalėtų ja rūpintis. Ypač šiandien, kai darbuotojų trūksta visur. Jei nori išlaikyti komandą, turi rūpintis ne tik atlyginimais, bet ir žmogaus savijauta.“
Kaip padėti kitam negalvoti apie savižudybę?
O kaip tai galėtų atrodyti praktiškai, ar suteikti nemokamą psichologo konsultaciją, ar siųsti į sanatorijas, reikėtų žiūrėti į tai kompleksiškai, tikina L. Slušnys, ir, pirmiausia, atpažinti, kada žmogus pervargęs.
„Aš pažįstu vadovą, kuris savo įmonėje siūlo darbuotojams, jei mato problemas, apsilankyti pas psichologą ar net psichiatrą. Bet kas nutinka? Darbuotojai dažnai įsižeidžia: „Ką, aš psichas?“ Nors vadovas mato, kad tai jau 10-as kartas, kai žmogus nesivaldo.
Tad reikia ne tik suteikti galimybes, bet ir sukurti kultūrą, kurioje tai normalu. Kai kuriose šalyse tai jau priimta praktika. Pas mus dar ne.
Ir be abejo, viskas, kas padeda atsipalaiduoti – poilsis, pasivaikščiojimai, bendros veiklos – visa tai svarbu psichikos sveikatai. Kuo daugiau bendruomeniškumo pačioje įmonėje, tuo geresnė žmonių savijauta“, – sako pašnekovas.
Jis komentuoja, kodėl pas mus nėra tokios kultūros, susijusios su psichikos sveikata, kad labai sunku tiksliai atsakyti, ar tai lemia mūsų praeitis, ar tiesiog gėda apie tai kalbėti.
Psichiatro manymu, mes iš tikrųjų dar neturime kultūros, kuri būtų susiformavusi iš mūsų istorinės patirties. Kiek jos apskritai yra? Pavyzdžiui, jo tėvų karta vis dar sunkiai priima psichikos sveikatos klausimus. Net ir jo karta tik pradeda po truputį suprasti, priprasti:
„Tiesą sakant, mus išmokė mūsų vaikai, jie jau rodo pavyzdį, kaip reikėtų elgtis. Tačiau mums dar dažnai visa tai atrodo svetima. O kai žiūriu į jaunimą, kurie 20-30 metų jaunesni už mane, matau visiškai kitokią kartą: jie drąsiai kalba apie savo jausmus, pasako, ką galvoja, ir aiškiai parodo, arba padedi, arba neturime apie ką kalbėti.
Ir aš galiu dėl to pykti, o galiu atsisėsti ir pasakyti: „Gal aš kažko nesuprantu, bet kuo galėčiau tau padėti? Kur kartu galėtume rasti pagalbą, kad abiem būtų geriau?“ Tai yra kultūros dalykai, kurių mes dar tik mokomės. Kol kas tokios psichikos sveikatos kultūros pas mus iki galo nėra.“
Senjorai
Vyrauja statistika, kad 85 metų ir vyresni asmenys dažniausiai kelia ranką prieš save. Psichiatras komentuoja, kad tai sena mūsų istorija. Visą nepriklausomybės laikotarpį jis matė šią tendenciją.
„Pavyzdžiui, pavydžiu amerikiečiams, italams, japonams, ten 80-85 metų žmonės drąsiai keliauja, atvyksta į Lietuvą su turistinėmis delegacijomis. Pas mus tokio amžiaus žmonės dažnai patys save „nurašo“, jaučiasi vieniši, apleisti, tarsi niekam nereikalingi. Kartais santykiai su artimaisiais nutrūksta, daugelį jų palaidoja, ir tada vienišumo jausmas ima juos slėgti. Toks žmogus kartais ima svarstyti apie savižudybę kaip išeitį, kas, žinoma, yra visiškas absurdas.
Būna, kad žmonės pradeda vartoti raminamuosius, migdomuosius, kitus vaistus, jie tarsi nepakenkia sau tiesiogiai, bet tarsi palengva save ištrina. Ir tai yra signalas medikams, kad kažkas negerai.
Mums labai trūksta bendruomeniškumo. Šie žmonės dažnai lieka nuošalyje. Tarkime, klubinė veikla: kai nuvyksti į Vokietiją, Italiją ar Prancūziją, ten 60 metų žmogus laikomas jaunu aktyviu klubo nariu. O pas mus, jau vos ne karjerą baigiantis veteranas. Pats priklausau vienam klubui, ir juokais sakau: tai ir parodo skirtumą tarp mūsų ir tų šalių, mes nesugebame įrodyti, kad 90 metų žmogus gali būti aktyvus bendruomenės narys.
Dažnai vyresni žmonės patys save atsiriboja. Ne visada mes juos atstumiame, dažniau jie patys nenori dalyvauti. Gal nemokame jų įtraukti.“
Tačiau specialistas pritaria, kad vyresni žmonės patys vengia įvairių veiklų, sako, „nebeturiu jėgų, nebenoriu“. Bet dažnai tie paaiškinimai būna migloti. Ne vienas jaunas žmogus taip pat sunkiai vaikšto, bet vis tiek eina. Dažniausiai tai yra savivertės klausimas, kuo žmogus vyresnis, tuo jo savivertė mažesnė. Ir susidaro uždaras ratas: „visi mane pamiršo – niekur neisiu, niekur neinu, visi mane pamiršo“.
Pasak eksperto, mums trūksta net mažos, kelių žmonių bendruomenės, kuri tiesiog ateitų ir pasakytų: „Šiandien einamekartu – padėti „Maisto bankui“, prisidėti prie labdaros.“ Tokie dalykai suteikia prasmės. Tokios kultūros mes dar neturime pakankamai.
Kur kreiptis?
Žmogus, kuris svarsto apie savižudybę, turėtų skambinti greitajai pagalbai. Tada atsidurs ligoninės priėmimo skyriuje, kur specialistai įvertins situaciją. Nebūtinai jis bus hospitalizuotas, bet bent jau bus suteikta pagalba.
„Taip pat yra psichikos sveikatos centrai, įvairios pagalbos telefoninės linijos. Lietuvoje pagalbos infrastruktūra – viena iš labiausiai išplėtotų regione. Aišku, kyla klausimų dėl specialistų kiekio, bet paslaugų spektras tikrai platus.
Net socialinis darbuotojas šiandien jau moka reaguoti, suprasti situaciją ir nukreipti žmogų toliau. Tad verta kreiptis į socialinį darbuotoją, kuris arčiausiai bendruomenės, seniūnijoje ar savivaldybėje.
Svarbiausia, kai žmogus apie tai kalba, negalima numoti ranka. Reikia reaguoti, siūlyti pagalbą. O ar tai rimta ar ne – tegul sprendžia specialistai“, – aiškina jis.
Psichiatras išvardina pagrindinius požymius, kai žmogus gali galvoti apie savižudybę:
- Liūdesys;
- Užuominos apie gyvenimo beprasmiškumą, nereikalingumą;
- Gali pasikeisti elgesys, pavyzdžiui, žmogus, anksčiau nevartojęs alkoholio, staiga pradeda jį vartoti vienumoje;
- Taip pat kalbos apie testamentą;
- Turto dalijimas;
- Lyg ir pasiruošimas pabaigai, nors žmogus fiziškai sveikas.
„Tuomet verta paklausti: „Kodėl tu tai darai?“ Dažnai vien paprastas klausimas gali atskleisti daug. Psichiatrai ir psichologai moka užduoti esminius klausimus: „Ar tu nori nusižudyti?“ O tada, „Ar tu nori nusižudyti, ar tiesiog nori numirti?“ Atrodo, kad tai tas pats, bet iš tikrųjų ne.
Dažnai žmogus atsako: „Aš nenoriu mirti, bet man atrodo, kad savižudybė išspręstų problemas.“ Ir tada galima pradėti aiškintis, kas iš tikrųjų yra problema. Dažniausiai tai vienišumas, gyvenimo prasmės praradimas, neišspręsti konfliktai, fizinis skausmas.
Nebijokime kalbėti apie savižudybę, klausti apie mirtį. Tik tada žmonės atsiveria ir pradeda pasakoti, kas juos iš tikrųjų slegia“, – apibendrina L. Slušnys.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
