Tas, kas nustvėrė tinkamą progą, yra tinkamas žmogus.
Johanas Volfgangas Getė „Faustas”
Gal būt daugelis nustebo, kai Išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė po rinkimų pareiškė, jog abejoja užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko tinkamumu eiti eurokomisaro pareigas, nes ministrui esą “trūksta politinio svorio”.
Šis klausimas yra vertas to, kad panagrinėti šiek tiek platesniame politiniame kontekste. Demokratinėse valstybėse ministerijoms, kokios jos bebūtų svarbios, vadovauja ministrai – politikai. Tapdami politikais, žmonės pasirenka aiškią gyvenimo kryptį. Jie siekia politinės karjeros, ilgus metus dalyvaudami partinėje veikloje. Siekia būti išrinkti į nacionalinius parlamentus. O tada, jei pavyksta gauti rinkėjų pasitikėjimą ir teisę formuoti vyriausybę, dalis jų paskiriama į atsakingus postus vykdomojoje valdžioje. Netekus daugumos parlamente ir pasikeitus vyriausybei, politikai toliau tęsia savo politinę karjerą, jau būdami opozicijoje. Ir nebūtinai dirbdami parlamente.
Neišsivysčiusios demokratijos sąlygomis, pavyzdžiui Rusijoje, ministerijoms paprastai vadovauja vadinamai “profesionalai”: Gynybos žinybai – armijos generolas, Vidaus reikalų – policijos generolas, Užsienio reikalų – karjeros diplomatas - ambasadorius ir t.t. Taip buvo Sovietų Sąjungoje, ir šiandien Rusijoje yra išlikusi panaši tvarka.
Mūsų šalyje Nepriklausomybės pradžioje gana sunkiai “demokratinimui” pasidavė Vidaus reikalų ministerija. Pagaliau šiandien atrodo visiems suprantamu reiškiniu, kad tiek VRM, tiek Krašto apsaugos ministerijai vadovauja politikai, neturintys karinės profesijos. Tačiau turintys politiko patirtį. Karjeros politikai.
Užsienio reikalų ministerija yra tapusi liūdna išimtimi ir valstybinkų klano įkaite. O juk prasidėjo viskas kuo puikiausiai: užsienio reikalų žinybai puikiai vadovavo ministrai Povilas Gylys ir Algirdas Saudargas. Tie, kas šioje žinyboje dirbo tuo metu, šį laikotarpį prisimena kaip “aukso amžių”. Buvo sudaryta tinkama atmosfera darbui, daugiau atvirumo, mažiau vidaus intrigų ir sektantiško dogmatizmo, vadinamo“mėlyno kraujo” sąlygoto savo išskirtinumo suvokimo.
2000 metais, rinkimus laimėjus populistinei Naująjai Sąjungai, pirmą kartą užsienio reikalų ministro portfelis atiteko karjeros diplomatui Antanui Valioniui. Būtent jo vadovavimo laikais URM tapo valstybininkų štabu bei įrankiu. Pats tuometinis ministras, matyt, nuoširdžiai laikė save tikru politiku.
Ar užtenka, kad esi ministras (ypač nomenklatūros valdymo sąlygomis postsovietiniu laikotarpiu), jog tokį žmogų būtų galima vadinti politiku? Jei karjeros diplomatas, armijos generolas sumanytų tapti politiku, pirmiausia turėtų atsistatydinti iš užimamų pareigų ir eiti į rinkimus. Geriausia tam tiktų vienmandatė apygarda seimo rinkimuose, nes partijų sąrašai taip pat yra tapę vienu iš valdomos demokratijos instrumentų. Tada toks žmogus turėtų įgauti politinės patirties ir tik tada pretenduoti į atsakingus postus vykdomojoje valdžioje. Politiko kelias – rizikingas kelias. Juk tavęs gali neišrinkti, gali likti be darbo ir socialinių garantijų.
Todėl nomenklatūros atstovai įsigudrina būti politikais tik tada, kai jiems tai naudinga: gaunu postą, aš politikas, partija pasitraukia į opoziciją – vėl karjeros diplomatas. Demokratinėje visuomenėje neįsivaizduojama praktika, kad Užsienio reikalų ministras užbaigęs darbą poste galėtų sugrįžti į žinybą, kuriai ką tik vadovavo. To jis ir pats niekada nedarytų. Būtinas pakankamai ilgas „vegetacinis” laikotarpis.
Tiek buvęs ministras Petras Vaitiekūnas, tiek dabartinis ministras Vygaudas Ušackas yra aukščiausios prabos diplomatijos profesionalai. Geresnių mes tiesiog neturime. Tačiau jų buvimas politiniame poste buvo ir yra tiesiog nesusipratimas. Šie diplomatai yra tapę nebrandžios demokratijos, arba sistemos įkaitais. Jei P.Vaitiekūnas jau buvo ragavęs politiko duonos, dabartinis ministras yra šimtaprocentinis karjeros diplomatas.
Ir baigęs dirbti ministru, V. Ušackas, matyt, norės sugrįžti atgal. Tai šiaip ne taip pavyko padaryti ir A.Valioniui. Antanas Valionis gal ir nuoširdžiai bandė tapti politiku, net į Seimą NS partijos sąraše buvo patekęs. Tačiau iškilus sunkumams ėmė veržtis atgal į diplomatinę tarnybą.
Kaip manote, ar toks besigrežiojantis atgal ministras gali vykdyti reformas savo žinyboje, ar gali priimti nepriklausomus sprendimus? Jis visą laiką galvos, kad jam reikės sugrįžti atgal, jis nieko nenorės užpykinti sistemos viduje, sieks neužsitarnauti priešų. Nes vėliau pačiam vėl teks darbuotis karjeros diplomatu. Šis pavyzdys puikiausiai tiktų ir kitoms žinyboms.
Kaip ministrų postuose atsidūrė P.Vaitiekūnas bei V.Ušackas? Tai skirtingos istorijos, tačiau jas jungia vienas bendras bruožas – užkulisiniai susitarimai su valstybininkų klanu. Vygaudas Ušackas – kompromisinė figūra. Valstybininkai kaip velnias kryžiaus bijo įsileisti vadovauti užsienio reikalų žinybai politiką. Tada iš maišo gali pradėti lįsti įvairios „ylos”. Todėl tokios politikų kandidatūros į užsienio reikalų ministro postą kaip A.Ažubalis ar E.Zingeris buvo atmestos iškart. Premjerui Kubiliui teko nelengvas pasirinkimas – arba rimtai suremti ietis su valstybininkų forpostu prezidentūra, arba ieškoti kompromiso ir sudaryti vyriausybę. Tada Premjeras prisiminė V.Ušacką, su kuriuo tradiciškai palaikė (ir palaiko) puikius santykius. V.Ušackas – ne valstybininkas, savo srities profesionalas. Ir klanui neliko nieko kito, kaip nurijus nepasitenkinimo piliulę sutikti.
Premjerui derėtų priminti, kad kompromisas su velniu labai pavojingas. Juk ne veltui liaudyje yra sakoma: “Neik su velniu obuoliauti”. Premjeras nuėjo. Tie, kas nuolaidžiauja ir sudaro sutartis su sistema, patys tampa sistemos dalimi. Kaip pasakoje apie drakoną. Tokius ir panašius sprendimus vaizdžiai apibūdino ir įvertino Tėvynės Sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis: “Matau, kad frakcija arba nesupranta padėties rimtumo, arba bėga nuo atsakomybės. Praleidžiamas laikas. Atiduodama iniciatyva. Mes nekovojame. Tačiau nepavyks pabėgti nuo atsakomybės. Jūs ten buvot, jūs leidot. Pasižiūrėkim į save. Reikia ir sąžinės apsivalymo, jeigu norim būti stipresni dar ką nors daryti. Tai gal reiktų keisti frakcijos pavadinimą į Bim Bam?”
Konservatorių partijos patriarchas jau visa jėga trimituoja apie grėsmes valstybei. O premjeras linkęs arba patylėti, arba susitarti. Taip buvo 2K atveju, taip vyksta ir dabar. Stinga ryžto? Manau, kad kažko daugiau.
Būti politiku yra pašaukimas. Ne kiekvienu žmonės patiki, ne kiekvienas gali būti išrinktas. Tikras politikas yra žmogus su Idėja širdyje. Jis dirba mažiausiai galvodamas apie save. Ar daug tokių Lietuvoje?
Ar daug bent jau tokių, kaip socialdemokatai Algirdas Butkevičius ir Zigmantas Balčytis? Tegul pabando kas nors su jais susikauti jų “namų” vienmandatėse apygardose. Štai tokie gali eiti ministrais, būti eurokomisarais ar dar bala žino kuo. Ir tokių yra visose partijose. Turi jų ir konservatoriai, bet ministrais skiriami politikų duonos neragavę „profesionalai“. Kabutėse todėl, kad ir puikausias diplomatas yra mėgėjas politikoje.
Galų gale, nukenčia patys karjeros diplomatai. Vardan metų ar dviejų išsvajotame poste jie rizikuoja savo karjera. Ar verta?
Karjeros diplomatai taip pat atlieka svarbų darbą savuosiuose baruose. Tačiau tai yra kitoks darbas ir kitokia atsakomybė. Ir šiuos dalykus būtina skirti, jei norime būti demokratine žmonių bendruomene. Jei daugumai patinka ir tinka valdomos demokratijos (bizantiškasis) modelis – tada ministrais tedirba vadinami “profesionalai”- karjeros diplomatai, generolai, saugumiečiai ir visi kiti, kurie turi pakankamo apsukrumo, kad atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Ir pabaigai dar kartą pacituosiu profesorių Vytautą Landsbergį: “TS-LKD siūloma šokti paklusniai arba apsimetant, kad nesuvokia. Aš čia kalbu, nežinau ar malonius, ar sau pražūtingus dalykus, - man tai nesvarbu. Bet kad negalėtume po to sakyti: mes nežinojom... mes nesupratom kas darosi..."
