Lietuvoje šaudymas iš lanko pradėtas kultivuoti šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu Gediminas lankė futbolą ir į lankininkų sporto šaką žvelgė skeptiškai – atrodė, kad čia nėra nieko sudėtingo. Pabandė ir pats. Netrukus tapo Lietuvos jaunių, vėliau – ir jaunimo čempionu, rašoma pranešime spaudai.
„Tai sužinojęs futbolo treneris pasakė, kad verčiau sutelkčiau dėmesį į šaudymą iš lanko, nes futbole tokių aukštumų nepasieksiu. Paklausiau. Vėliau, persikėlęs į Klaipėdą, pradėjau čia kultivuoti šaudymą iš lanko, pritraukiau nemažai gabių jaunuolių ir kartu pastatėme šaudyklą Smiltynėje“, – pasakos laidos pašnekovas.
G. Maksimavičiaus sportiniai rezultatai sparčiai kilo ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis iškovojo tuometės Sovietų Sąjungos čempiono titulą, pasiekė jos rekordą. Vėliau pakartojo du pasaulio rekordus.
Artėjant 1972-ųjų Miuncheno olimpinėms žaidynėms, treneriai trynė rankomis tikėdamiesi, kad Gediminas iškovos olimpinį medalį. Deja, į jas perspektyvus sportininkas taip ir neišvyko – tuometis sovietinis režimas užkirto jam kelią. Mat Gedimino tėtis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas ir kone visa giminė buvo ištremta į Sibirą. Ši biografijos detalė neleido G. Maksimavičiui siekti sportinių aukštumų pasaulio mastu ir paspartino sportinės karjeros pabaigą.
Vėl dalyvauti varžybose Gediminas pasiryžo po 40 metų pertraukos. Pasirodo, įgūdžiai niekur nedingo – Lietuvos šaudymo iš lanko čempionate jis užėmė antrąją vietą. Nors šiuo metu savo lankus yra išdalijęs kitiems sportininkams, išsprendęs pečių sąnarių problemas, jis ir vėl svajoja sugrįžti į sportą. „Turiu puikų pavyzdį – vienas 85-erių klaipėdietis vis dar dalyvauja Lietuvos šaudymo iš lanko čempionatuose“, – sakys jis.
Tiesa, ir dabar energingam vyrui veiklos netrūksta – jis eina Lietuvos lankininkų federacijos prezidento ir tarybos pirmininko pareigas, kaip treneris ruošia nacionalinę rinktinę 2024 metų olimpinėms žaidynėms.
Gediminas įsitikinęs, kad šaudymo iš lanko sportas žmogui duoda labai daug. Jo teigimu, tyrimais įrodyta, kad pagal psichologinį sudėtingumą, ši sporto šaka, kartu su šachmatais, užima vieną iš pirmųjų vietų.
„Šis sportas stiprina psichologinį pasirengimą, nervų sistemą, nes visą laiką turi būti susikaupęs. Taip pat išlavina atmintį, aritmetinius gebėjimus, nes per varžybas skaičiuoji savo taškus ir kiek atsilieka arba tave lenkia priešininkai. Kyla operatyvumas bet kurioje veikloje. Kartą buhalterė nerado sąskaitos, išrašytos prieš porą metų. Jai pasakius sumą, pasakiau, kieno tai sąskaita. O darbe sakydavo, kad „mūsų šefas – vaikščiojantis kompiuteris.“ Manau, tai davė šis sportas“, – šaudymo iš lanko pranašumus vardins pašnekovas.
Gediminas žavisi žmonėmis, kurie net ir sulaukę pensijos nesėdi sudėję rankų – dirba, kuria planus, svajoja ir tobulėja. „Svarbiausia yra judėti, nesiliauti svajoti, kurti planus, siekti pagerinti gyvenimą. Išėjus į pensiją, jokiu būdu nereikia užsidaryti ir vien vartytis ant sofos. Tik judesys duoda ilgaamžiškumą“, – įsitikinęs G. Maksimavičius.
Jo manymu, vyresniems žmonėms labai naudingas ne tik judėjimas, bet ir bendravimas su jaunimu: „Mes, vyresnieji, buriamės į trečiojo amžiaus universitetus, bendraujame su bendraamžiais. Tačiau, jeigu tik yra galimybė, bendraukime ir su jaunesniais už save.Tai yra energijos šaltinis.“
Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį, 9 val. ryto, per žiūrimiausią televiziją TV3.
