Dvi dešimtys bombonešių F-111 pasirodė Tripolyje 1986 metų balandžio 15 dieną, antrą valandą nakties. Finalinė amerikiečių operacijos „El Dorado Canyon“ stadija truko 12 minučių, per šį laiką ant Libijos revoliucijos lyderio Muammaro Gaddafi rezidencijos, karinio aerodromo ir kazarmų buvo numesta 60 tonų bombų ir raketų. Triukšmas pažadino Libijos sostinę, įskaitant sovietų specialistų grupę viename iš viešbučių. Išbėgę į balkoną, jie apstulbę žiūrėjo į sprogimų fejerverkus. Vienas iš žiūrovų buvo į savo pirmąją komandiruotę į užsienį atvykęs 22 metų Iskanderis Machmudovas, tuo metu – vertėjas iš arabų ir farsi kalbų, dabar – pagrindinis metalurgijos, anglies ir inžinerinių kompanijų, kurių bendra apyvarta siekia apie 350 milijardų rublių, savininkas
Tai buvo pirmas, tačiau toli gražu ne paskutinis karas, kuriame šiam žmogui teko pabuvoti. Tiesa, vėliau karo veiksmai vyko visai kituose laukuose. I. Machmudovas (numeris 15 „Forbes“ reitinge, 8,7 milijardo dolerių turtas) dalyvavo karščiausiuose 1990-ųjų mūšiuose, kai dalyvaujant broliams Černojams ir legendinei „Trans World Group“, įvyko metalurgijos persidalijimas. Jo partneriai ir sąjungininkai buvo Olegas Deripaska, Vladimiras Lisinas ir Aleksandras Abramovas. Jeigu I. Machmudovui ir kelia nerimą „praeities šešėliai“, jis su jais susitvarko tyliai, nekeldamas skandalų Londono teismuos, kaip Romanas Abramovičius ar O. Deripaska. Būdamas išeiviu iš atkakliausių pirmojo graibstymo laikotarpio „reiderių“ grupės, jis virto galingų prezidento draugų, Vladimiro Jakunino ir Genadijaus Timčenko, partneriu ir tuo pat metu sugebėjo neišsiskirti su daugeliu tų laikų savo bendrininkų. Kodėl I. Machmudovui pavyksta susigyventi su visais?
Nepastebimas inžinierius-vertėjas
Iš Gynybos ministerijos viešbučio Maskvos universiteto prospekte liukso numerio miegamojo sklinda spausdinimo mašinėlės garsas. Tai sekretorė rašo ir siuntinėja faksu jaunos įmonės „Trans Commodities“ dokumentus. To paties numerio salione dalykinius susitikimus rengdavo įmonės partneriai – I. Machmudovas ir Michailas Černojus. Abu atvyko į Maskvą iš Taškento ir bandė prekiauti viskuo, kuo tik įmanoma, nuo anglies iki moteriškų skustukų. Reikalai klostėsi neblogai: 1991 metais ne kiekviena įmonė galėjo sau leisti tokią prabangą, kaip faksas, jau nekalbant apie ofisą dviejų kambarių liukso numeryje.
Bucharoje gimusį I. Machmudovą tėvai (tėvas – inžinierius-statybininkas, mama – rusų kalbos mokytoja) atvežė į Uzbekijos sostinę ankstyvoje vaikystėje. Ten jis 1980 metais įstojo į Taškento universiteto Rytų studijų fakultetą. Bendrakursiai, kurių „Forbes“ klausinėjo apie I. Machmudovą, tvirtina, kad jis „niekuo neįsiminė“. Galbūt ši savybė ir atkreipė į jį tarnybų, vertinančių nepastebimus žmones, mokančius užsienio kalbas, dėmesį.
Į Libiją istorijos ir literatūros ekspertas I. Machmudovas išvyko 1985 metais. Jį ten išsiuntė Išorinės prekybos ministerijos inžinerijos valdyba – „Rosoboroneksport“ pirmtakė. I. Machmudovas Libijoje praleido pusantrų metų, vėliau dvejus su puse metų – Irake. O vėliau iš „inžinieriaus-vertėjo“ pareigų pasitraukė į kitą organizaciją – respublikinį išorės prekybos susivienijimą „Uzbekintorg“. Jo padalinys „Primašsyrjo“ teikė eksportui pramoninę Uzbekijos gamyklų produkciją, daugiausia – metalurgija ir chemija. „Mainais jie vežė į Uzbekiją einamąsias prekes: kailinius, rūbus, kitokį šlamštą – deficitines devinto dešimtmečio prekes“, – prisimena viena iš senų I. Machmudovo pažįstamų. Šioje sferoje Taškente nebuvo žymesnių žmonių už brolius Levą ir Michailą Černojus, sovietinio laikotarpio „cechovikius“ ir kooperatorius.
Amerikiečių pinigai
Devinto dešimtmečio pabaigoje broliams Taškente tapo nuobodu ir jie persikėlė į Maskvą. 1989 metais jis įkūrė Sovietų Sąjungos-Panamos kompaniją „Kolumb“, savo specializacija vadinusi prekyba mediena, o iš tiesų užsidirbinėjusi iš visko iš eilės. Iš pradžių viskam „Kolumbe“ vadovavo vyresnis brolis Levas ir jo artimiausias bičiulis, dar vienas žmogus iš Taškento, Jakovas Goldovskis. Todėl Michailas nusprendė kurti savo verslą, taip pat pasiremdamas žmonėmis iš Taškento. 1991 metais jis pasiūlė I. Machmudovui pasiūlė persikelti į Maskvą ir dirbti jam – M. Černojui buvo reikalingi žmonės su darbo su išorinėmis rinkomis patirtimi. Jis jau buvo radęs investuotoją iš JAV – Samą Kisliną.
Iš Odesos kilęs Semionas Kislinas emigravo į JAV aštuntajame dešimtmetyje, užsidirbo iš prekybos buitine technika ir atvyko į Rusiją su viltimi užsidirbti iš gimstančio kapitalizmo. „Trans Commodities“ buvo jo įmonė, ir iš pradžių ji prekiavo viskuo iš eilės. Jos darbuotojai su šypsena kalba apie kazusą su dviem konteineriais „puikių, bet labai pigių sportinių batelių, po 1 dolerį už porą“, kažkur nusipirktų S. Kislino, kuriuos perpardavė už 4 dolerius. Pirkėjas netrukus paskambino ir pranešė, kad bateliai plyšta jau po pirmo užsidėjimo – paaiškėjo, kad tai buvo bateliai negyviems, skirti užmauti prieš guldant į karstą... Pokštai baigėsi, kai „Trans Commodities“ atėjo į metalurgiją. I. Machmudovą paskyrė atsakingu už anglies kryptį, nes jis turėjo patirties su pramoninėmis žaliavomis.
S. Kislino pinigai leido „Trans Commodities“ tapti 1990-ųjų rinkos karaliumi. „Tokių sąlygų nesiūlė niekas – anglies tona kainavo, tarkime 150 rublių, jie mokėjo 150 plius vienas doleris viršaus, ir visos kasyklos pas juos stojo į eilę“, – prisimena vienos iš metalurgijos kompanijų savininkas. Anglį atiduodavo perdirbimui, koksą tiekė metalurgams, apmokėjimą priimdavo plienu, kurį krovė eksportui. Vidaus ir išorės kainų skirtumas ir siaubinga infliacija duodavo šimtų procentų maržą, kompanijos apyvarta viršijo 100 milijonų dolerių per metus, pasakiškus tais laikais pinigus. Įmonė plėtėsi ir samdė naujus žmones, vienu iš jų 1992 metais tapo buvęs Karagandos metalurgijos kombinato direktoriaus pavaduotojas V. Lisinas, kurį į „Trans Commodities“ pakvietė „Uzbekintorg“ su juo susipažinęs I. Machmudovas.
O S. Kislinas, skyręs operacijoms su metalurgijos žaliavomis 30 milijonų dolerių, tapo nebereikalingas: jam pasiūlė vykdyti „atstovavimo funkcijas“ Niujorke. Kai S. Kislinas pabandė pasipriešinti, M. Černojus organizavo naują kompaniją „Trans CIS Commodities“, į kurią perėjo iš karto visi senosios darbuotojai. S. Kislinas grasino teismu, iš jo tik juokėsi ir siūlė pagalvoti apie savo sveikatą. „Aš viską pardaviau. Vietoje gulėjimo karste su pinigais aš pasirinkau gyventi su žmona ir vaikais“, – „Forbes“ pasakoja S. Kislinas.
Broliška imperija
Tuo metu L. Černojus taip pat ėmėsi metalurgijos, netikėtai netgi sau pačiam: kažkas susimokėjo jam aliuminio partija, ir ieškodamas pirkėjo Levas susipažino su britu Davidu Rubenu. D. Rubenas vėliau prisiminė dieną, kai 1992 metai į jo naują ofisą Maskvoje įėjo šlubas žmogus su sunkia lazdele (L. Černojus vaikystėje persirgo poliomielitu, žemiau vienos kojos kelio jis turi protezą). Bombėjuje gimę Davidas ir Simonas turėjo kompaniją „Trans World“: Davidas buvo atsakingas už prekybą metalais, Simona investavo pelną į nekilnojamą turtą Britanijoje, kuri šiuo metu sudaro Rubenų turto pagrindą (numeris 103 pasauliniame „Forbes“ reitinge). Kalbėti apie praeitį jie nenori. „Koks ... davė jums šitą numerį? Neskambinkite man daugiau niekada“, – į „Forbes“ skambutį atsakė Davidas.
Rubenai pasiūlė bendrą verslą: brolių Černojų ir brolių Rubenų kompaniją vėliau bus pavadinta „Trans World Group“ (TWG). Patys bendrasavininkai nenorėjo jos vadinti niekaip: „cechovikų“ ir sudėtingomis schemomis susižavėjusių Rubenų sąjunga pagimdė monstrą. Savo klestėjimo metu 1990-ųjų viduryje TWG buvo sudaryta iš šimtų ofšorų ir rizikos fondų, kurie priklausė vieni kitiems, keitėsi vietomis, buvo likviduojami ir keičiami kitais, o kartais net nebuvo įmanoma pasakyti, kas kam priklauso, kur grandinės galas. Bet du buvę aukšto rango TWG vadybininkai „Forbes“ papasakojo, kad šis verslas tarp Rubenų ir Černojų buvo padalintas per pusę: kiekvienas brolis turėjo po 25 proc. Iš tiesų jaunesniųjų partnerių iš Rusijos, Černojų, dalys buvo susietos su jų dalimis TWG.
Tai reiškia, kad teisinis Černojų dalių įforminimas nejaudino: susitarimai daugiausia buvo žodiniai, kiekvieno projekto metu dalys buvo aptarinėjamos atskirai. Versle visada buvo daug asmeniškumų. „Levas išvis turi sunkų charakterį, galbūt dėl invalidumo, o Machmudovo ir Deripaskos jis niekada nemėgo ir įtikinėjo Mišą, kad jie jį parduos“, – pasakoja geras Černojų ir I. Machmudovo pažįstamas. Kai 1993 metais M. Černojus ir dar vienas jo partneris, Antonas Malevskis, išvyko į Izraelį ir atsakingas Maskvoje liko Levas, iš karto kilo jo ir I. Machmudovo konfliktas. „Michailas jį mylėjo, o Levui jis iš karto nepatiko. Baigėsi tuo, kad Levas nušalino jį nuo darbo su aliuminiu, ir Machmudovas ėmėsi vario“, – „Forbes“ paaiškino V. Lisinas, užėmęs „Trans CIS Commodities“ viceprezidento postą.
1993 metais I. Machmudovas pasitraukė iš TWG, likęs M. Černojaus partnerius projektuose už grupės ribų, ir 1994 metais pradėjo vario kompanijų akcijų supirkinėjimą.
Grobuoniai prie vartų
Kaip vėliau viename iš teismo procesų teigė pats M. Černojus, iš pradžių dalys jo bendruose projektuose su I. Machmudovu buvo skirstomis santykiu 70 ant 30, o 1990-ųjų pabaigoje – jau 50 ant 50. Maždaug tokią pačia partnerystę M. Černojus turėjo su O. Deripaska, nedideliu Sajansko aliuminio gamyklos akcijų paketo savininku. Jis kreipėsi į Michailą, prašydamas pinigų akcijų paketo padidinimui ir tapo dar vienu jaunesniuoju jo partneriu.
„Levas ir Mišas visada turėjo neįtikėtiną uoslę. [Buvęs Boriso Berezovskio partneris Badri] Patarkacišvili irgi turėjo tokią pačią uoslę, bet Badri mėgo tartis, o jie dažniausiai žiauriai pradėdavo ir į aktyvą statydavo talentingą vaikinuką – Machmudovą, Deripaską, Lisiną, Nekričių“, – teigia verslininkas, 1990-aiaisias turėjęs vieną iš metalurgijos kompanijų. Kas yra „žiauriai“? „Gera draugystė su milicija, teismais, prokuratūra, gubernatoriumi. Jie su kriminalu neprasidėjo, greičiau teisėsaugos organus papirkdavo, – teigia Antonas Bakovas, vadovavęs Serovo metalurgijos gamyklai, kurio savininkais Černojus ir partneriais tapo 2000 metais. – Mūsų gamyklą Roselio įsakymų užgrobė „200 spartiečių“, aš atvažiavau: geležinės grotos, neįleidžia. Mitingavome dvi savaite ir pripažinome pralaimėjimą.“
Pasiduoti, bet rinkos sąlygomis, buvo pasiruošęs buvęs kompanijos „MIKOM“ savininkas Michailas Živilo, 1990-aisiais turėjęs keletą stambių metalurgijos gamyklų Kuzbase (vėliau gamyklos tapo „Jevrazo“ ir „Rusalo“ dalimis). „Jie pasakė: ne, mes ir taip pasiimsime“, – taip M. Živilo prisimena savo derybas su Černojumi ir jo partneriais dėl savo verslo kontrolės. Verslo pardavimą M. Živilo pasirašė jau Prancūzijoje, kurioje slapstėsi nuo gimtinėje pradėtos baudžiamosios bylos – ir „už gerokai mažesnius pinigus, nei verslas kainavo iš tiesų.“
Bet buvo ir netipiškų atvejų. I. Machmudovas maždaug dvejus metus stebėjo „Uralelektromed“, kuri vėliau tapo jo vario holdingo pagrindu. Jis tiekė gamyklai žaliavas ir susipažino su įmonės komercijos direktoriumi, „talentingu vaikinuku“ Andrejumi Kozicinu. „Gamykla buvo skolinga Černojui su Machmudovu daug pinigų už žaliavas, bet direktorius įnirtingai jų nepastebėdavo, jam buvo nusispjauti“, – pokalbyje su „Forbes“ prisimena vienas iš I. Machmudovo pažįstamų. O veltui. A. Kozicinas per įmonę „Vita“ kontroliavo 30 proc. gamyklos, I. Machmudovas susitarė su juo, organizavo staigų popierių iš darbuotojų supirkimą, ir 1995 metais „Uralelektromed“ jau turėjus naujus savininkus ir naują direktorių – tą patį A. Koziciną. Jis tapo jaunesniuoju I. Machmudovo partneriu, iki šiol vadovauja Uralo kalnų kasybos-metalurgijos kompanijai (UGMK), jo turtai siekia 1,2 milijardo dolerių.
Imperijos skilimas
1990-ųjų viduryje M. Černojaus partneriai gyveno kaip viena draugiška komanda: dirbo su bendraus projektais, kartu finansavo pačius netikėčiausius verslus, pavyzdžiui, „Sojuzkontrakt“, žinomas dėl savo reklaminės kampanijos „Okoročka letiat“, arba Judaškino mados namus. Mėgo triukšmai pasilinksminti naktiniuose klubuose arba užsienyje. Partneriais daugelyje projektų ir vakarėlių buvo A. Malevskis ir Sergejus Popovas, kuriuos po dešimties metų Londono teismo parodymuose O. Deripaska pavadins „organizuoto nusikalstamumo grupuočių atstovais“ ir „stogu“. Tačiau tai buvo vėliau, o tuomet visa komanda palaikė M. Černoju po jo ryšių su TWG nutraukimo 1997 metais.
D. Rubenas kartą žurnalui „Fortune“ pasigyrė, kad 1997 metais grupė turėjo stambius akcijų paketus mažiausiai 20 metalurgijos gamyklų. TWG buvo stambiausia Rusijos geležinkelių partnerė, kontroliavo stambiausias aliuminio gamyklas, 20 proc. Rusijos juodosios metalurgijos, reikšmingą Kazachstano ir Ukraino metalurgijos dalį, uostus, transporto kompanijas. Kompanijos pelnas 1997 metais sudarė 6 milijardus dolerių. Bet būtent tada TWG įvyko skilimas.
Priežasčių buvo daug: Michailas susipyko su Rubenais ir apkaltino juos vagyste, Levas nepasitikėjo jaunesniaisiais brolio partneriais, Rubenai svajojo apie savo dalies pardavimą pirkėjams iš Vakarų ir norėjo atsikratyti „reideriško“ šleifo. Levas buvo idėjų generatorius, už jų realizavimą buvo atsakingas Michailas, todėl būtent jis buvo apsuptas žmonių, kurių reputacija gali sutrukdyti sandoriui. 1997 metais Rubenai įtikino Levui sumokėti broliui 400 milijonų dolerių už jo dalį TWG (atsiskaitymas įvykdytas 1999 metais). Michailas pasitraukė – kaip vėliau paaiškėjo, tik laikinai, ir pradėjo savo verslą. 1997 metais jis įkūrė „Sibirskij aliuminij“, kuriam vadovauti pradėjo O. Deripaska. O 1999 metais – Uralo kalnų kasybos-metalurgijos kompaniją, kurios vadovu tapo I. Machmudovas.
1998 metais M. Černojaus ir I. Machmudovo verslas pasipildė dar vienu aktyvu: jie įsigijo 40 proc. „Kuzbasrazrezugl“ (KRU) akcijų. Tuo metu tai buvo stambiausia Rusijos anglies kompanija ir pagrindinis koksinės anglies tiekėja metalurgijai. Dėl KRU kovojo trys grupuotės – Ališero Usmanovo, Andrejaus Skočo ir Levo Kvetnovo „Interfin“; M. Živilo „MIKOM“ ir M. Černojus su I. Machmudovu. Dėl kompanijos akcijų supirkimo per banką „Imperial“ susitarė A. Usmanovas, bet 1998 metų pavasarį bankui prireikė pinigų, ir jo savininkas Sergejus Radionovas 40 proc. KRU akcijų paketą išstatė pardavimui. Pirmuoju pretendentu tapo M. Živilo, pervedęs 27 milijonus dolerių. Tačiau netrukus pas S. Radionovą atėjo I. Machmudovo pažįstamas Andrejus Bokariovas ir pranešė, kad yra ir kitų pretendentų – M. Černojus ir jo partneriai. Jie atrodė „labiau įtikinamai“, prisimena tų įvykių dalyvis, be to, be jokių garantijų ir popierių I. Machmudovas taip pat pervedė „Imperial“ bankui 27 milijonus dolerių, kurie buvo grąžinti M. Živilo. Bandžiusiam priešintis „Interfinui“ M. Černojus su partneriais taip pat turėjo rimtų argumentų.
2000 metais M. Černojus ir I. Machmudovas padidino KRU paketą iki kontrolinio, A. Bokariovas tapo valdančiuoju jaunesniuoju partneriu šioje, o vėliau ir kituose I. Machmudovo versluose. Dabar jo turtas, „Forbes“ vertinimu“, siekia 1,35 milijardo dolerių.
I. Machmudovo istorijos tęsinį skaitykite antrojoje dalyje rytoj.
