Prisimindama pirmą apsilankymą Lietuvoje, pašnekovė šypteli ir tarsteli: „Buvo faina!“ Turbūt nenuostabu, kad tokia buvo pirmoji emocija – pirmą kartą ji atvyko rugpjūčio mėnesį ir keliavo tiesiai į pajūrį, kur dabar ir gyvena su šeima.
Atsikrausčius į Lietuvą nustebino tuščios gatvės
Į šalį, nutolusią nuo gimtųjų Filipinų daugiau nei 9 tūkstančius kilometrų, Charitą atvedė meilė. Su vyru Mantu jiedu susipažino Filipinuose, tačiau galiausiai nusprendė, kad toliau gyvenimą kartu kurs Lietuvoje.
„Iš tikrųjų, apsispręsti nebuvo taip sunku. Tai nereiškia, kad nemyliu savo gimtinės ar kad į ją niekada nebegrįšiu – tiesiog jau beveik devynis metus gyvenu čia. Nusprendėme, kad čia yra geresnės sąlygos vaikams ir darbai čia irgi geresni“, – apie priimtą sprendimą pasakojo pašnekovė.
Charita Joy pripažįsta, kad apsigyvenus tuomet dar visiškai naujoje ir nepažįstamoje šalyje sunkiausia buvo prisitaikyti prie visiškai kitokios kultūros. Filipiniečius ji šypsodamasi apibūdina kaip itin šiltus žmones, tad teko priprasti prie kai kurių dalykų:
„Nesutinku, kad lietuviai nedraugiški su užsieniečiais, kad užsidaro nuo jų. Bet prieš devynerius metus, kai buvau čia visiškai nauja, kadangi gyvename ne pačioje Klaipėdoje, o prie miesto, man buvo labai keista ir liūdna, kad gatvėje nieko nėra, žmonių nėra.
Gal jie namuose ir yra, bet niekas nevaikšto kieme, net ir vasarą labai retai eina į parką žaisti krepšinį. Galbūt miesto centre daugiau žmonių, – svarsto pašnekovė. – Bet tai man buvo liūdniausia, kad nesusitikau žmonių, o labai norėjau bendrauti, tik dar nekalbėjau lietuvių kalba.“
Lietuvių kalbos mokėsi iš vyro, radijo ir dainuodama lietuviškas dainas
Kalbos barjeras iš pradžių kišo koją – ji nekalbėjo lietuviškai, tad net kai susirinkdavo į krūvą su vyro šeima, tiesiog tylėdavo. Daugybę metų lietuvių kalba tituluojama kaip viena sunkiausių pasaulyje – pašnekovė sutinka, kad ją išmokti nėra lengva, tačiau yra įsitikinusi, kad nėra nieko neįmanomo, jei yra noras.
„Visada norėjau išmokti kalbą, kad būtų lengviau, ypač kai atsirado vaikai. Aš nenorėjau, kad nesuprastų savas vaikas manęs. Aišku, noriu, kad mano vaikai su manimi kalbėtų ir mano kalba, bet mes gyvename Lietuvoje, todėl ir kalbame lietuviškai“, – kalbėjo C. J. Gelumbickis.
Lietuvių kalbos Charitai mokytis pirmiausia padėjo vyras – nors įprastai bendraudavo angliškai, galiausiai sutarė, kad Mantas su ja nebekalbėtų ir nerašytų žinučių anglų kalba – tik lietuviškai. Padėjo ir bendravimas su anyta, kuri nekalba angliškai, kol vyras būdavo išvykęs į darbą.
Mokymąsi palengvino ir radijo klausymas. Tai daryti jai patarė mylimasis, kad kasdien girdėtų aiškią ir taisyklingą norminę lietuvių kalbą, bet ne tik – padėjo ir populiari lietuviška muzika.
„Dainavau lietuviškas dainas – Sauliaus Prūsaičio dainos „39“ dainavau nuo pradžios iki pabaigos“ – juokiasi moteris.
„Po to atėjau į „Raudonąjį kryžių“, ten yra nemokamų pamokų, kad dar daugiau išmokčiau. Tada ėjau į Klaipėdos universitetą išlaikyti pirmąjį lygį.
Kad išlaikyčiau lietuvių kalbos egzaminą ir Konstitucijos egzaminą, mano sūnus buvo labai didelė pagalba, nes kai studijavau, jis irgi su manimi studijuodavo“, – pridėjo ji.
Iš pradžių bulves valgė su ryžiais – dabar pamilo lietuvišką virtuvę
Pašnekovė šypteldama sako, kad taikėsi ne tik prie kitokio žmonių būdo ir narpliojo lietuvių kalbos subtilybes – reikėjo prisipratinti ir lietuvišką virtuvę. Ji juokiasi – visada buvo pripratusi tris kartus per dieną valgyti ryžius, o juk lietuviškoje virtuvėje karaliauja bulvės.
„Iš pradžių valgiau ryžius su bulvėmis, nes mes Filipinuose bulvę valgome kaip daržovę, o ne kaip pagrindinį ingredientą“, – paaiškina pašnekovė.
Vis dėlto tai, kas pradžioje atrodė sunkiai suprantama, dabar tapo neatskiriama kasdienybės dalimi:
„Dabar kaip skanu bulvė su kastiniu... Arba lašiniai, bet rūkyti. Net ir negaliu išvardinti, ką labiausiai mėgstu. Na, cepelinus tikrai, tuos antros dienos, apkeptus. Ir bulvinius vėdarus, mano uošvė labai skaniai juos gamina.“
Prie mėgstamų patiekalų ji įvardija ir kibinus, vis tik pripažįsta, kad vieno lietuvių mylimo patiekalo vis dar nepamėgo – silkės, kuri jai paprasčiausiai neskani.
„Man silkė labai neskanu, o mano vyro baba yra žemaitė ir ji išmokino mano vyrą ją gaminti. Per kiekvienas Kūčias ir Kalėdas jos gamina tiek daug, stiklainiais, nes juk silkė. Ačiū Dievui, kad prieš Naujus metus nebegamina silkės. Kitiems skanu, bet aš nevalgau“, – dėsto C. J. Gelumbickis.
Užtat kas jai labai patinka, tai vasarą įvairios šviežios daržovės. Filipnuose įprasta, kad šviežią derlių galima skinti visus metus, tad Lietuvoje stengiasi išnaudoti viską, ką gamta duoda šviežio. Pavyzdžiui, vasarą Charita sako labai mėgsta virti bolivinę balandą ir ją maišyti su smulkintomis virtomis dilgėlėmis.
Lietuvoje įvaldė konservavimo meną – verda uogienes, raugia agurkus ir kopūstus
Gyvendama Lietuvoje moteris įvaldė ir konservavimo meną. Ji aiškina, kad filipiniečiai taip pat fermentuoja maistą, tačiau tai daro norėdami ne išsaugoti gėrybes žiemai, bet išgauti įvairesnius skonius. Kaip pavyzdį ji pateikia apsara – salotas iš fermentuotų žalių papajų, tarkuotų morkų, paprikų ir cukraus.
Prisitaikiusi prie riboto šviežio derliaus laiko, dabar C. J. Gelumbickis išmoko vasarą uždaryti į stiklainius. Moteris juokiasi – kai duoda draugėms savo gamintų konservų, neretai būna pavadindama bobute, tačiau nesiruošia atsisakyti savo pamėgtos veiklos. Juolab, kad jau yra išmokusi ir net savaip patobulinusi įvairius receptus.
Šeimoje kone pati mėgstamiausia braškių uogienė. Pašnekovė sako, kad patys sode neužsiaugina itin daug braškių, todėl jas perka iš ūkininkų būtent uogienei.
„Mano sūnums ji labai patinka. Ir aš džiaugiuosi, kad išmokau ir raugintus agurkus daryti. Mano draugė iš Alytaus, irgi filipinietė, mėgsta rūgščius patiekalus, tai kai ji atvyko čia pas mus į kaimą, jai labai patiko rauginti agurkai.
Dar mano vyras labai skaniai daro raugintus kopūstus. Mus baba mokina, kaip gaminti, bet šiemet dar jų nedarėm, neužtenka savų kopūstų“, – šypteli pašnekovė.
Būtent iš babos ir kaimynės, su kuria artimai susibendravo, mokosi daug dalykų – nuo to, kaip ruošti atsargas žiemai, iki kada nurauti svogūnus.
Vis dėlto labiausiai ji didžiuojasi vienu perimtu receptu, kurį kiek pakeitė pagal save: varškės spurgų. Ir ne bet kokių, o tokių, kokias jos vyrui gamindavo vaikystėje.
„Labai daug klausinėjau apie tai babos. Aš negaliu pasakyti, kad aš tikrai patobulinau ir ištobulinau, bet labai stengiausi išmokti tą varškės spurgų receptą“, – pripažįsta pašnekovė.
Mamas su vaikais kviečia į žygius, gyvenimu dalijasi socialiniuose tinkluose
Su pašnekove pasikalbėjome ir apie jos veiklas. Ji atvirai sako vos atvykusi į Lietuvą norėjusi pradėti nuo paties paprasčiausio darbo greitojo maisto restorane, tačiau nebuvo priimta, nes tuo metu dar nemokėjo kalbos.
Išmokus kalbą, atsivėrė ir naujos galimybės. Pastaruosius metus ji dirbo buhaltere, o dabar yra pilnai pasinėrusi į motinystės džiaugsmus – su vyru jiedu augina tris vaikus. Vyriausiajam jau septyneri, viduriniajam bus treji, o trečiasis dar neturi nė metų.
Vakarais po darbų su išsiilgusiais vaikais daug užsiima tėtis, vis tik daugiausiai laiko šiuo metu su vaikais leidžia Charita. Moteris šypteli, kad dievina šį laiką, o jis įkvepia ir naujų idėjų – dabar ji organizuoja moterų su vaikais žygius, buria bendruomenę:
„Kažkada pamačiau tai kažkur kalnuose – mamų grupę su kūdikiais. Nesakau, kad man nepatinka būti namuose, bet kartais išeiti ir kažką nuveikti visada norisi. Pagalvojau, kaip būtų smagu taip susitikti su kitomis mamomis su savo kūdikiais, todėl taip ir sugalvojau: darysime žygius.“
Pašnekovė sako, kad turėti bendruomenę yra be galo svarbu. Žaisdami su kaimynų ar kitais vaikais atžalos mokosi, socializuojasi, džiaugiasi, tėvai dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais. C. J. Gelumbickis pasakoja, kad Filipinuose užaugo stiprioje bendruomenėje, todėl buvo svarbu tokią susikurti ir Lietuvoje.
„Pas mus Filipinuose įprasta, kad tu augi stiprioje bendruomenėje, kartu. Pavyzdžiui, jeigu kieno namas sudega, iš karto bendruomenė padeda, greitai namas vėl stovi, nes bendruomenė atstato namą kartu. <...>
Be to, Filipinuose turi savo ratą, močiutę arba kažką kitą, kas yra kaip auklė ir augina vaikus. Filipinuose vaikai eina tik į pirmą klasę, o iki septynerių metų būna su šeima, su mama, broliais, sesėmis ir t. t.
Aš tik Lietuvoje supratau, kas yra darželiai. Bet nesakau, kad darželis yra kažkoks blogas dalykas, mes patys labai stengiamės, daug bendraujam su darželiu“, – skirtumus tarp Lietuvos ir Filipinų vardijo pašnekovė.
Ji pasidžiaugia ir dar vienu dalyku – kad gavo galimybę prisijungti prie darželio komandos kaip padėjėja. Moteris pripažįsta, kad tapti mokytoja svajojo dar nuo 12–13 metų, tad tai bus savotiškas svajonės išsipildymas.
Charitai Joy veiklų ir taip netrūksta, bet ji dar randa laiko ir kurti turinį socialiniams tinklams. „Aš esu Filipinietė“ – taip ji save pristato viešojoje erdvėje, kur rodo asmeninio gyvenimo akimirkas ir kalba apie įvairiausius dalykus.
Viena iš jos misijų yra skleisti žinią, kad Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai niekuo nesiskiria nuo vietinių, kaip pati sako, yra tokie patys žmonės, ir išsklaidyti įvairiausius vyraujančius stereotipus.
„Mes darbštūs, mes šilti žmonės“, – nusišypso C. J. Gelumbickis, išsakydama esminę mintį: kiekvienas yra nusipelnęs abipusės pagarbos, nepriklausomai nuo savo kilmės ar bet kokių kitų aspektų.
Lietuvoje ji pasakoja susidūrusi su įvairiomis nemalonų pojūtį palikusiomis situacijomis, girdėjusi ir įžeidžių replikų, bet iškart patikslina: nemauna visų ant vieno kurpaliaus ir netapatina su blogiausiais pavyzdžiais. Priešingai, moteris lietuvius vertina kaip šiltus ir atvirus žmones, nors ir prireikia laiko, kad atsivertų.
Lietuviška žiema graži, bet su iššūkiais
Širdyje visada spurda namų ilgesys, tačiau Charita nusiteikusi optimistiškai – Lietuvą ji vadina savo namais ir tiki, kad taip bus dar daugybę metų. Ją čia be galo žavi žaluma ir visa gamta. Nors Filipinai irgi itin žali, tačiau Lietuvoje žaluma kitokia:
„Man nuostabu, kad miškuose visur galima grybauti, užsiimti įvairiais gamtiškais dalykais, kas yra nuostabu. Aš to neišmokau, kai buvau Filipinuose, nes užaugau mieste, o man tai taip nuostabu, nes atrodo, kad žmonės daugiau gyvena su gamta.“
Be to, lietuvius ji apibūdina kaip labai netingius ir darbščius, dar ir ištvermingus, mat jai pačiai teko priprasti prie šaltų, snieguotų žiemų, kurios lietuviams įprastos.
„Iš pradžių buvo labai fainai, man sniegas tiesiog nuostabus. O po to, ypač kai žiemą -30 laipsnių, pamačiau, kaip iš tiesų gali būti sunku – užšalo mūsų vandens vamzdis, mano vyras visada turi kastuvą savo bagažinėje, nes kai veža sūnus į darželį, o kiti tėvai užklimpsta, reikia ištraukti. Žiema tai labai graži, bet sudėtinga“, – apibendrina pašnekovė.
Vis dėlto sakoma, kad namai ten, kur širdis. C. J. Gelumbickis širdis su šeima, Lietuvoje. Ji sako, kad čia ji turi ne tik nuostabią supančią aplinką, vyrą ir vaikus, bendruomenę, bet ir atrado pati save.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
