Honkonge augusi Jing Sun Lietuvą vadina namais: „Čia mano tikrasis uostas“

Į mūsų šalį Jing atvedė meilė. Keliaudama po Turkiją ji susipažino su būsimu savo vyru, kuris pakvietė apsilankyti Lietuvoje. Visai netrukus mergina įstojo į magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir persikėlė gyventi į Kauną.

„Į Lietuvą atvykau prieš pat Kalėdas. Pamenu, smarkiai snigo, o pirmoji trumpa stotelė buvo Trakai. Viskas atrodė tarsi tikroje pasakoje! Mane pakerėjo apsnigti miškai“, – prisimena Jing.

Lietuvoje atrado tai, ko pasigedo Azijos didmiesčiuose

Pietų Kinijoje gimusi, vėliau Honkonge, Filipinuose, Singapūre ir Tailande gyvenusi Jing iki atvykstant į Lietuvą buvo pripratusi prie didmiesčių tempo, minios žmonių bei nuolatinio šurmulio. Todėl vienas pirmųjų dalykų, kuriuos pastebėjo Lietuvoje, buvo ramybė.

„Gyvenimo ritmas čia visiškai kitoks. Tiesa labai nustebino ir tai, kokia šalta bei ilga gali būti žiema. Tačiau sniegas man be galo patiko – gyvendama Azijoje nebuvau jo mačiusi“, – šypsosi pašnekovė.

Vis dėlto labiausiai Lietuvoje ją sužavėjo ne gamta ar klimatas, o patys žmonės. Jing sako vertinanti lietuvių savarankiškumą ir gebėjimą priimti sprendimus neatsižvelgiant į aplinkinių spaudimą.

„Labiausiai man patinka čia jaučiama pagarba žmogui ir stipri žmonių autonomija – tai, ką kinų kalboje vadiname „stipriu subjektiškumu“ (主体性). Tiek mano draugai, tiek kolegos lietuviai pasižymi tvirta savimone, jų lengvai nepaveikia aplinka ar kitų nuomonė. Daugelis nebijo laikytis kitokio požiūrio, drąsiai priima sprendimus ir prisiima už juos atsakomybę. Man tai yra asmenybės brandos ženklas“, – pasakoja Jing.

Pasak jos, Azijos visuomenėse stipriai jaučiamas kolektyvizmas dažnai lemia, kad žmonės pernelyg jaudinasi, ką pagalvos kiti, nedrįsta atvirai reikšti savo nuomonės. Lietuvoje ji pastebi ir žmonių puoselėjamą asmeninę erdvę bei pagarbą kito riboms, kurios Azijoje dažnai būna ne tokios ryškios.

Lietuviškose tradicijose atrado ir daug panašumų su Kinija

Nors Lietuvos ir Kinijos tradicijos iš pirmo žvilgsnio atrodo labai skirtingos, Jing pastebi, kad nesunku rasti ir panašumų. Abiejų tautų švenčių centre dažnai atsiduria šeima, gamtos ciklai ir pagarba protėviams.

„Datos ir pavadinimai kitokie, bet švenčių prasmė ir vertybės – labai artimos“, – sako ji.

Iš lietuviškų tradicijų labiausiai Jing patinka vasaros šventės, ypač Joninės. „Vainikų pynimas, koncertai po atviru dangumi – kartu su šeima kaskart einame į miestą pasidžiaugti ta ilga, šviesia vasaros naktimi. Tai atrodo lyg nuostabus sapnas“, – pasakoja Jing.

Taip pat kartu su šeima mini ir svarbiausias Lietuvos valstybines šventes. „Pasiimame Lietuvos vėliavą ir einame į senamiestį dalyvauti renginiuose. Mane kaskart giliai sujaudina tai, kaip nuoširdžiai lietuviai myli savo šalį“, – sako ji.

Labiausiai Jing pasiilgsta autentiško maisto, bet šį ilgesį lengvai numalšina gamindama kinų virtuvės patiekalus namuose. Mergina prisimena, kad pradžioje net nustebo pamačiusi, jog lietuviai ryžius valgo taip pat dažnai kaip azijiečiai.

Lietuvių kalbos mokėsi ne tik iš vadovėlių

Prie Lietuvos Jing prisirišti padėjo ne tik šeima ar kasdienis gyvenimas. Svarbią vietą užima ir lietuvių kalba, kurios ji pradėjo mokytis vos tik atvykusi. Nors pradžioje mergina lankė pamokas, ilgainiui suprato, kad geriausių rezultatų pasiekia tada, kai kalbą įtraukia į kasdienį gyvenimą.

„Vėliau visiškai atsisakiau tradicinio akademinio metodo ir pradėjau integruoti kalbą į kasdienybę. Pavyzdžiui, parduotuvėje pamačiusi naują žodį iškart jį užsirašydavau. Taip pat labai mėgstu skaityti, todėl nusipirkau knygų lietuvių kalba ir pati versdama mokiausi“, – pasakoja ji.

Jing neslepia, kad lietuvių kalba nėra lengva. Iki šiol sudėtingiausia jai išlieka šnekamoji kalba, tarimas ir gausybė gramatinių formų.

„Sunku taisyklingai ištarti kai kuriuos garsus, ypač „r“, taip pat nelengva perprasti sudėtingą gramatiką bei begales žodžių galūnių“, – sako ji.

Visgi didžiausia motyvacija mokytis lietuvių kalbos – vietinių reakcija. „Esu nepaprastai dėkinga lietuviams už jų kantrybę ir pakantumą užsieniečių akcentui. Nors kartais mano tarimą sunku suprasti, kiekvienas sutiktas lietuvis kantriai išklauso ir stengiasi kalbėti lėčiau“, – pasakoja Jing.

Šiuo metu Jing dirba „fintech“ sektoriuje, bet jos planuose tiek nuosavas verslas, tiek svajonė padirbėti bibliotekoje ar biure, kur galės laisvai bendrauti valstybine kalba. 

„Pastaraisiais metais pastebiu vis daugiau užsieniečių, atvykstančių į Lietuvą, ir kai kurie iš jų jau kalba nepriekaištinga lietuvių kalba – seku keletą tokių žmonių ir labai jais žaviuosi. Mano tikslas – pasiekti C lygį, kad galėčiau ne tik laisvai dirbti, bet ir sugrįžti į universitetą studijuoti dominančio dalyko lietuvių kalba be jokios baimės“, – sako ji.

Tiesa, pasak Jing, kalbų kursų prieinamumas galėtų būti didesnis. Galėtų atsirasti daugiau vakarinių internetinių kalbos kursų, kurie būtų pigesni ar nemokami ir prieinami dirbantiems žmonėms. Šie kursai galėtų apimti ne tik kalbą, bet ir kultūrą, kad atvykėliams būtų lengviau perprasti gyvenimą Lietuvoje. 

Pasak Jing, kalba yra vienas svarbiausių sėkmingos integracijos elementų. „Stengiuosi elgtis kaip vietinė: parduotuvėje ar poliklinikoje visada bandau kalbėti lietuviškai. Taip nesijaučiu amžina prašalaite ar „ateive“. Taip, esu atvykėlė, bet tai nereiškia, kad privalau visą gyvenimą statyti sieną tarp savęs ir vietos žmonių“, – pabrėžia ji.

Lietuviškai prabilo ir „LinkedIn“ tinkle

Daugelis užsieniečių Lietuvoje renkasi kurti turinį anglų kalba arba apskritai vengia viešai komunikuoti lietuviškai. Jing pasirinko priešingą kelią. Socialiniame tinkle „LinkedIn“ ji reguliariai lietuviškai rašo apie darbą, kasdienybę, šeimą, integraciją ir asmenines patirtis. Jing prisipažįsta, kad kartais paprašo lietuvių draugų ar dirbtinio intelekto pagalbos, tačiau didžiąją dalį tekstų kuria pati. Dar labiau ją nustebino tai, kaip į šiuos bandymus reagavo auditorija.

„Pagalvojau: jei mokausi šios kalbos ir labai mėgstu rašyti, kodėl nepabandžius kurti lietuviškai? Buvau sujaudinta, kai daugybė lietuvių pradėjo bendrauti su manimi ir komentuoti mano įrašus“, – pasakoja moteris.

Netradicinę platformą turinio kūrimui pasirinkusi Jing čia išbando ne tik savo lietuvių kalbos žinias, bet ir stengiasi keisti darbinę aplinką. „Jaučiu, kad Lietuvos darbo rinkai ir profesinei erdvei reikia naujo įkvėpimo, ypač ateinant gerokai jaunesnei Z kartai. Noriu paskatinti kurti humaniškesnę, empatiškesnę ir daugiau žmogiškos šilumos turinčią darbo aplinką. Net ir tokiame profesiniame tinkle kaip „LinkedIn“ galime kalbėti apie tikrą gyvenimą, pamatyti konkretų, gyvą žmogų už jo pareigų“, – teigia ji.

Integracija yra abipusis procesas

Pastaraisiais metais Lietuvoje netrūksta diskusijų apie atvykėlių pareigą mokytis lietuvių kalbos. Šiuo klausimu Jing turi aiškią nuomonę. „Jei žmogus čia atvyksta studijuoti, dirbti ir kurti ilgalaikį gyvenimą, aktyvus lietuvių kalbos mokymasis yra tiesioginė jo atsakomybė“, – teigia ji.

Pasak Jing, norint pradėti kalbėti ir įsitraukti į vietos gyvenimą, svarbiausia nebijoti, bet atsakomybė tenka ne tik atvykėliams. „Integracija visada yra dvipusis procesas. Labai norėčiau, kad visuomenė pastebėtų, jog tarp mūsų, imigrantų, yra daug žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi mokytis lietuvių kalbos, ir būtų atlaidi mūsų akcentui ar klaidoms“, – dalinasi ji. 

Nors Lietuvoje Jing gyvena jau beveik aštuonerius metus, galutinį atsakymą į klausimą, kur yra jos namai, padėjo atsakyti paskutinė kelionė į Honkongą. Nuvykusi aplankyti tėvų ji netikėtai suprato, kad kone iškart pasiilgo Lietuvos.

„Išlipus iš lėktuvo ir einant drėgnomis, karštomis Honkongo gatvėmis tarp minios žmonių, mane staiga užliejo didžiulis Lietuvos ilgesys. Labai pasiilgau Lietuvos ramybės, jaukaus gyvenimo ritmo, švarių ir neperpildytų gatvių“, – pasakoja ji.

Po savaitės viešnagės pas tėvus ji jau laukė skrydžio atgal į Vilnių. Būtent tada galutinai suprato, kodėl Lietuva tapo jos pirmuoju pasirinkimu. „Tikrąjį priklausymo ir namų jausmą šiandien jaučiu būtent čia. Honkongas dabar yra mano tėvų namai, kur grįžtu jų aplankyti, o mano pačios namai yra Lietuvoje – čia mano mylimas vyras, sveikas ir nuostabus sūnus. Čia mano tikrasis uostas.“