REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Po sudėtingų ir rafinuotų “Amelijos” vaizdų, judesių ir šviesų koliažo vakar (05.07) Timas Feldmanas iš Danijos tarptautinės “Hendrix House” premjeros žiūrovus pavertė beveik gatvės vaidinimo ar klubinio vakarėlio dalyviais.

REKLAMA
REKLAMA

Timas Feldmannas http://www.dance.lt/projects/members.php?id=2060&pid=2025&arch=, giriamas už originalumą, humorą ir beprotiškas idėjas, savo spektaklį pristatė Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, čia įkurdinęs ne tik atlikėjus, bet ir žiūrovus. Pro šonines duris į užkulisius sugintus žiūrovus pasitiko trys perukais ir ekstravagantiškais paltukais pasipuošusios merginos, kurios reguliavo žiūrovų srautą ir pasirūpino, kad keli šimtai šiuolaikinio šokio entuziastų daugiau mažiau lygiai pasiskirstytų aplink pagrindinę scenos erdvę, susėstų ant kai kur pastatytų pakylų ar sutūptų tiesiog ant žemės. Demokratiškas elgesys su žiūrovais juos padrąsino spektaklio metu migruoti, mėginant sekti įvairiose vietose vykstantį veiksmą.

REKLAMA

Kaip teigia spektaklio pavadinimas, jis skirtas rokenrolo karaliui Jimmi Hendrixui, kaip tikinama, “labiausiai laukinei asmenybei rokenrolo pasaulyje, pirmeiviui, kuris pakeitė roko gitaros skambesį ir iki šiol yra spinduliuojantis menininko pavyzdys, iki galo ėjęs savuoju keliu”. Spektaklyje, kaip ir “Amelijoje” buvo gyvų muzikantų, kurie griežė Alfredo Schnitke, Davido Lintono muziką pakaitom su DJ Tobi (Tobias Wilnerio) kompozicijų įrašais, kuriuose skambėjo Jimmi Hendrixo melodijų motyvai.

REKLAMA
REKLAMA

Timo Feldmano kūryboje vėl matyti “senas geras šiuolaikinis šokis” - įsitempiančio ir vėl staiga atpalaiduojamo kūno konvulsijos ir traukuliai, ryškūs, energingi mostai ir žingsniai, kuriuose buvo justi ir klasikinio šokio estetikos atavizmų. Visi spektaklyje dalyvaujantys šokėjai dirbo sunkiai ir negailėdami jėgų, tačiau kartais buvo sunku suprasti, kur baigiasi griežtai sukurta choreografinė forma ir prasideda atlikėjų improvizacijos.

Spektaklis kuriamas ne tik iš šokio elementų - ant juodų scenos sienų buvo matyti projekcijos su išrašytais tekstais, tačiau jų rašysena buvo gana vingri ir klaidi, todėl neužteko kantrybės perskaityti, ką jais buvo norima pranešti. Ir patys šokėjai nemažai kalbėjo ir šūkavo - vienas jų net buvo užsilipęs ant siaurų palubės praėjimų, nuo kurių prieš keletą metų savo Antigonės manifestus mėtė Birutė Marcinkevičiūtė. Žodinis spektaklio lygmuo nebuvo labai paveikus - suprasti buvo galima tik frazių ar žodžių nuotrupas - tokias kaip “tu tik užsimerk ir jausk, kas vyksta aplink tave”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklusęs šiems patarimams, galėjai pajusti, kaip gurgia pilvas, virškindamas riebius paskubomis suvalgytus bulvinius blynus su mėsa ir “spirgi”, kurių laukia nesulaukia Europos Sąjunga, išgirsti, kaip už šonų susiėmę šnopuoja savo epizodą baigę ir nejučia greta atsidūrę šokėjai, arba pasijusti kokio nors “tuso” ar vakarėlio autsaideriu. Nes viduryje esančioje šokių aikštelėje “iš peties” linksminasi išrinktieji - daugiau ar mažiau sinchroniškai šoka po vieną ir po kelis, o aplink juos nedrąsiai būriuojasi tie, kurių niekas nepakvietė šokti. Tiesa, merginos su perukais, vaikštinėjančios tarp publikos, kukliai mėgino išprovokuoti visuotinesnį judėjimą - siūbavo klubais, judino pečius ir santūriai mosavo rankomis, tačiau marga publika tokioms vilionėms nepasidavė.

REKLAMA

Gana įdomios spektaklio šviesos suteikė jam vaizdinės įvairovės - grindys nušvisdavo tai ryškiomis raudonomis linijomis, tai čaižiais šviesų apskritimais, kuriuose antroje spektaklio dalyje gracingai judėjo keturios juodo tiulio karkasiniais sijonais persivilkusios šokėjos.

Tirštas judesiais, garsais ir prasmėmis Timo Feldmanno spektaklis, kaip ir daugelis pastaruoju metu matytų teatro ir šokio kūrinių, pasirodė per ilgas; atrodė, kad iš tavęs buvo atimta šiek tiek per daug laiko, per kurį (gal tai ir iliuzija) būtum nuveikęs ką nors prasmingesnio - paaiškinęs vaikui bent vieną iš daugelio nesuprantamų matematikos užduočių, pastatęs bent mažą gabalėlį namo ar pradėjęs sodinti medį.

REKLAMA

Vakariniame “Naujojo Baltijos šokio ‘03” seanse buvo parodytas Xavier le Roy iš Vokietijos 50 minučių vaidinimas “Self Unfinished”. Nors artisto pristatyme rašoma http://www.dance.lt/projects/members.php?id=2061&pid=2025&arch=, kad jis “1990 m. perbėgo į šokio pasaulį iš mikrobiologijos”, tačiau tuo sunku patikėti - Xavier le Roy bėgioti, kaip ir šokti, nemoka - bent jau sąmoningai to nedemonstruoja.

Jei šokį suprantame kaip tam tikrą pastangą bent akimirką pakilti nuo žemės pašokant, tai šio pasirodymo šokio - nei klasikinio, nei šiuolaikinio - spektakliu vadinti jokiu būdu negalėtume. Vis dėlto “Self Unfinished” buvo įdomus, sąmojingas ir nuotaikingas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mažojoje salėje įrengtame paviljone iš baltų grindų ir baltos sienelės, kurį tolygiai apšvietė palubėje įrengtų dieninio apšvietimo lempų linijos, už paprasto balta plokšte dengto stalo ant paprastos kėdės baltu paviršiumi sėdintis ne baltai apsivilkęs artistas žiūrovus pasitiko susikaupęs, tačiau neįsitempęs. Spektaklis prasidėjo be jokių gongų, skambučiu ar pritemdytų šviesų - tiesiog tada, kai artistas pajuto publiką nusiraminus ir pasiruošus tam, ką jis ketina jai parodyti.

Priėjęs prie kairiame šone arčiau žiūrovų stovinčio magnetofono, Xavier le Roy spustelėjo mygtuką, tačiau vietoj muzikos jo judesius pradėjo lydėti pats įvairiausias garsų, kuriuos tik gali leisti žmogus sučiaupta burna, rinkinys - burzgimas, šnypštimas, tarškaliavimas antrino lėtai, kiek robotiškai, tačiau ryžtingai ir užtikrintai artisto plastikai.

REKLAMA

Tai, kad “Self Unfinished” sceninis veiksmas reikalauja maksimalios ir artisto, ir žiūrovo koncentracijos, paliudijo ir vienintelė spektaklyje ištarta frazė tikram (ar menamam) iš užkulisio Xavier le Roy stebinčiam prašalaičiui: “Prašom išeiti” ir žiūrovams: “Atsiprašau”.

Judėjimo trajektorijas artistas rinkosi labai rūpestingai ir atidžiai - kartais tas skrupulingai lėtas judėjimas, keletą sekundžių sustingusi poza, beveiksmis prigulimas šalia sienelės veikė tiesiog hipnotizuojamai ir užleisdavo momentinį snaudulį.

REKLAMA

Baigęs burgzti, artistas pradėjo intriguojančių ir meistriškai apskaičiuotų žmogiškojo kūno transformacijų grandinę. Nusitraukęs marškinius, nusiavęs sportinius batelius, liko su juoda aptempta suknele, kurią užsiraitojęs virš galvos ir pasilenkęs iki pat žemės, pirmiausia virto keista keturkoje begalve būtybe, Siamo dvyniais be rankų, be galvų, tik vienu liemeniu, savotišku stumtraukiu, kurio iki smulkmenų apskaičiuota judėjimo trajektorija bei krypuojanti eigastis kėlė šypseną ir linksmino publiką.

Vėliau Xavier le Roy nusimetė ir suknelę, ir kelnes - netgi glaudes: atsistojęs ant galvos prieš pat baltą sienelę, jis virto nelyginant nupeštu ir kepimui paruoštu kalakutu, mostaguojančiu kulšelėmis ir sparneliais. Tačiau kiekvienas jo judesys buvo labai racionalus, lėtas ir koncentruotas, todėl visos vaizdinės asociacijos neturėjo nė kruopelės vulgarybės ar neskoningo komikavimo elementų.

Rankų ir kojų grąžymas atskleidė stilizuotas žmogaus kūno plastinių virsmų galimybes, kurioms išsisėmus, ant artisto kūno palengva grįžo vis drabužiai - glaudės, suknelė, kelnės, bateliai ir marškiniai, o pasirodymą artistas baigė išeidamas iš scenos ir dar kartą spusteldamas magnetofono mygtuką - šį kartą muzika iš tiesų pasigirdo, tačiau nei ji, nei žiūrovų plojimai nebeišprašė Xavier le Roy baigiamiesiems reveransams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų