Gyventojai į mišką eina pamirštų pojūčių atgaivinti: „Būna ir iki ašarų, ir iki graudulių žmones paliečia“

Netrukus po pirmojo PK gimusią mano a.a. mamą ir jos brolį močiutė kasdien anksti ryte į mišką vedėsi. Priklausomai nuo metų laiko atsinešdavo ko nors pusryčiams arba šiaip vaistažolių, uogų atsinešdavo. Abu pamilo mišką visam gyvenimui, ir po 2 PK, kai jau atsirado galimybė vėl miškuose lankytis, stengdavosi bent kas savaitę iš savo daugiabučių į mišką nuvažiuoti.Ir ne tik jie - Traukiniai savaitgaliais sausakimši važiuodavo link Druskininkų ir kt. miškingų vietovių...

sakė, kad žmonės eis i miškus ir lips į medžius

cementas geriau

asfaltiniai jau savarankiskai nebegali miskan nueit.maksimum siaip taip iki parko..

Turiu pievos gabala ir ukininkui leidziu karves ganyti-aplink miskas, pieva iki upelio, kalvuota vietove:galiu pakraupusiems, apstulbusiems atgaivinti vaikystes prisiminimus, tereikia susigraudinus atvaziuoti, 50e immesti ir pusu apsuptyje valandele atsiklaupus rankytes i karves torta suleisti, siluma, kremas, pojuciai, grizta net prarasta uosle, o kur dziaugsmas i misko paklote nusivalius.....

Encefalito ir Laimo ligos?