Skubioji medicina Lietuvoje per paskutinius kelis dešimtmečius patyrė reikšmingų pokyčių. Pradėjus dirbti vos dviem specialistams, šiandien šios srities profesionalų yra kelios dešimtys. Kokios yra skubiosios medicinos aktualijos, kas keitėsi per metus, kokie iššūkiai išlieka, o kokie momentai suteikia pasitenkinimą darbu?
„Pradėjome Vilniuje dviese, o dabar jau net nežinau, koks tikslus mūsų sąrašas. Gal jau apie 60 baigusių skubiosios medicinos gydytojų“, – pasakoja Paulius Uksas apie pirmuosius darbo metus. Anuomet skubioji pagalba veikė pagal vieno kabineto principą: „guldau į ligoninę arba neguldau“.
Jis taip pat prisiminė, kaip anksčiau žmonės turėdavo vaikščioti „ratais“ po specialistus, o dabar skubiosios medicinos skyrius jau yra vieta, kur pacientui suteikiama pilna pagalba, pradedant nuo diagnostikos ir baigiant gydymo plano sudarymu:
„Dabar ilgainiui nemažai tų ligų pavyksta suvaldyti ūmių periodu jau skubios pagalbos skyriuje. Penkių specialistų konsultacijas galime jas pakeisti viena ir labai trumpėja paslaugos trukmė, žmogui mažiau reikia laukti tarp kabinetų, kai vyksta tie persiuntimai.
Pavyzdžiui, vienam dėl inksto, kitam dėl ginekologijos, trečiam dėl pilvo skausmo, ketvirtam dėl terapijos – ir tas žmogus vaikšto ratą, kol gauna visas paslaugas ir tas užima laiką tiek skyriaus, tiek paties paciento.“
Skubiosios pagalbos skyriaus darbas apima visas ligas, nors specialistai dažnai vengia apsiimti pediatrija, vaikais, kadangi suaugusieji yra įprastesni. P. Uksas sako, kad ši profesija turi labai specifinį darbą ir tas jam labiausiai patinka:
„Vienas dalykas, tu niekada nežinai, koks bus tavo budėjimas, kokie pacientai kreipsis – tai išlieka tas įdomumas ir galimybė save realizuoti įvairiuose sektoriuose, ar tai trauma, ar tai chirurgija – pacientų profilis yra labai įvairus.
Antras dalykas, turi labai aiškų fiksuotą grafiką ir darbo laiką. Darbo pabaigoje tave pakeičia kažkoks kitas gydytojas. Jeigu liko pacientai, kurie šiuo metu yra, pavyzdžiui, ištiriami, tai tuos pacientus perdavei kitai pamainai ir jie jau pabaiginėja. Kitaip tariant, tau nereikia sėdėti ir galvoti, ką toliau daryti. Tu atidirbai savo laiką ir išeini. Ir tai nėra darbas, kurį reikia dirbti kiekvieną dieną, galima dirbti budėjimais ar parą, turėti laisvų dienų net viduryje savaitės – nesi pririštas.
Trečias dalykas yra tai, kad yra žmonės, kurie mėgsta gliaudyti iki pat galo atvejus, yra žmonės, kurie nemėgsta, tai, pavyzdžiui, šeimos gydytojas turi ištisinį tęstinį darbą su tuo pacientu visą jo gyvenimą, kol jis yra prisirašęs. Skubioje pagalboje tu pradėjai, pabaigei, gauni greitą rezultatą, tai toks greito pasitenkinimo metodas ir tada jau imi sekantį, o šitą pacientą baigi, perduodi, paguldai, išsiunti ir taip toliau.“
Netikėtumų kupina įvairovė
Nepaisant didelio darbo efektyvumo, gydytojas atkreipia dėmesį, kad vis dar trūksta personalo: „Problema ta, kad mūsų dar trūksta labai.“
Jis prisimena dieną, kai dėl plikledžio skyrius priėmė rekordinį pacientų skaičių: „Kaip dabar labai gerai atsimenu, 2021 ar 2022 metais sausio 3 dieną buvo dviejų dienų masinė nelaimė Vilniaus mieste, kuri vadinosi „plikledis“ ir tą dieną skyriuje turėjome 434 pacientus.
Jeigu mūsų vidurkis buvo 260-270 per parą, tai irgi nėra mažai, tai tą dieną vidurkį viršijome beveik dvigubai. Vaizdas buvo įspūdingas, darbas vyko, pacientus kažkokiu būdu tvarkėme, nes žinote, kartais pasimeti net kur kuris, buvo įspūdinga diena ir turbūt nesumeluosiu, greičiausiai skyriuje daugiau nėra buvę įsimintinesnio atvejo.“
Darbo patirtys skubiojoje medicinoje neretai stebina net ir pačius gydytojus.
„Savo krikšto šitoje ligoninėje turbūt niekada nepamiršiu, kai vienu metu atvežė septynis iš eismo įvykio sužalotus asmenis, o tuo metu aš buvau vienintelis gydytojas reanimacinėje palatoje, kol neatėjo pagalba“, – pasakoja P. Uksas.
Nepaisant įtempto darbo grafiko, kartais pasitaiko ir humoristiškų situacijų: „Turbūt kvailiausias dalykas, kurį pats esu matęs buvo pacientė, kuriai kažkas įvyko su pirštu, lyg įkando, nykščio dydžio žaizda, užbintuota bintu ir dar ant viršaus didžiulis suvyniotas rankšluostis, tai galvojome gal nusipjovė pirštą, sausgyslių ar kraujagyslės pažeidimas, kažkas tokio rimto, amputacija.
Tačiau kabinete nuėmus rankšluostį, pradėjus vynioti jau tą pirštą nuo binto, kurį rado namų vaistinėlėje, pirmas dalykas, klausi: „Kas atsitiko, čia peilis, pjūklas, kas tai?“ Sako: „Katė įkando“, tai žinokite, nepavyko nei slaugytojai, nei dviems gydytojams rasti tos žaizdos niekaip.“
Neretai į skubiosios pagalbos skyrių užklysta ir etatiniai pacientai, sergantys hipochondrija, psichikos būsena, kai yra didžiulis įsitikinimas, jog sergama kažkokia liga, pavyzdžiui, „žūtbūt įvyks insulto ar infarkto priepuolis.“ Taip pat pasitaiko ir benamių, kurie sugalvoja ligas tam, kad gautų vonią, švarius rūbus ir šiltą vietą bent jau keliom valandom.
Gydytojas teigia, kad šiuo metu vyrauja labai opi problema – smurtas prieš medikus.
„Ši tema yra aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dažnai smurtą sukelia artimųjų lūkesčių neatitikimas.“
Net ir jam pačiam asmeniškai fiziškai grasindavo, sakydavo: „Kur gyveni, per kokias perėjas vaikštai, žinau, kur, surasiu, kokią mašiną vairuoji? Grasinimų sulaukiau labai įvairių – kad kažkas atvažiuos ir suras bei sužinos, kur gyveni, šeima, vaikai gyvena ir t.t. Šie žodžiai nėra realybė, tiktais, aišku, emociškai tas labai veikia.“
Kai kurie atvejai sukelia emocinių iššūkių: „Sunkiausia buvo pranešti apie vieną mirtį, aš labai gerai atsimenu, buvo jaunas žmogus, miręs eismo įvykyje, ir mamos reakcija, matyti tą skausmą, klykimą, rėkimą, tai tas buvo sunkiausia. Vis dėlto jauni žmonės, kuriems dar visas gyvenimas prieš akis, kažkas vyksta staiga, tai labai liūdna.
Gaila ir vyresnio amžiaus žmonių, aišku, ir diedukų, ir močiučių, bet jau jie dažniausiai būna nugyvenę ilgą gyvenimą ir dabar sergantys kažkokia lėtine liga.
Sunkiausia pamatyti yra kito žmogaus skausmą, nes viskas veikia empatiškai, tai sunkiausia, kad tu negali suprasti, kad tuo momentu žmogui, kol dabar jam skauda, kol liūdna, tu negali jam padėti, tu tik gali būt šalia. Atrodo, norėtųsi, pasakai ir kažkaip dar pagydei tą skausmą ir nuraminai žmogų, taip nėra, tą reikia priimti, kad yra normali reakcija, visi jas turi skirtingas ir suteikti artimiesiems laiko.“
Deja, skubioji medicina neapsieina be iššūkių. Gydytojas akcentuoja smurto prieš medikus problemą:
P. Uksas prisipažįsta, kad pacientų grasinimai yra emociškai sunkūs: „Žmonės dažnai bando manipuliuoti situacijomis, siekdami greičiau gauti paslaugas. Tai gali būti sudėtinga, bet mes visada stengiamės išlikti profesionalūs.“
Vienas iš kraštutinių atvejų buvo, kai pacientė iškvietė policiją dėl tariamai vykstančių „švenčių“ skyriuje. „Pasirodo, tai buvo psichozės atvejis. Tačiau tokių situacijų pasitaiko dažnai, ir svarbiausia jas valdyti profesionaliai“, – teigia gydytojas.
Paklaustas, kas labiausiai žavi jo profesijoje, P. Uksas atsako „Man labai patinka, kad šią specialybę renkasi labai įvairūs, specifiški žmonės, turintys savo nuomonę, požiūrį. Tai yra emociškai subrendę žmonės, kurie turi vertybes. Tai ta vienybė, komanda turbūt labiausiai suteikia jėgų tęsti ir pareigas, ir darbą, ir jaustis savam, ir būnant artimųjų, vadinkime, darbe rate.
O kitas dalykas, pats darbas yra įdomus, bet čia labai priklauso nuo žmogaus, kuris tą darbą renkasi. Man įdomus ta įvairove, dinamika, rutinos nebuvimu, šitais visais dalykais.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
