Vienas aukštas pareigūnas yra teigęs, kad jie priklauso valstybei. Vargu ar vaikai apsidžiaugtų tai išgirdę, nes greit gali paaiškėti, kad ir saldainių, tais dantimis kramtomų, skonis priklauso ne jiems.
Žmonėms patinka, kai jais rūpinasi. Todėl valdžiai, kuriai norisi patikti, tenka demonstruoti savo rūpinimąsi žmonėmis. Ir, panašu, jai tai pradeda patikti.
Jau tapo įprasta žadėti ir tai, kas priklauso nuo valdžios sprendimų, ir tai, kas nepriklauso: didesnius atlyginimus ir pensijas, ES fondų paramą, subsidijas, lengvatas, paramos ir kitokio rūpinimosi programas. Būtų pusė bėdos, jei tai pažadais ir liktų, t.y. bėda būtų moralinė, bet nauda ekonominė. Tačiau per rinkimų paradą išdalyti pažadai vėliau tampa vyriausybių programų dalimis ir pradeda įsikūnyti, nors paprastai mažesnio masto, nei žadėta, bet konkrečiais sprendimais. Šie sprendimai atskiroms gyventojų grupėms virsta papildomomis pajamomis, tačiau visiems mokesčių mokėtojams - naujais reguliavimais ir išaugusiais mokesčiais.
Šio sezono rūpinimosi žmonėmis naujiena - privalomas sveikatos tikrinimas. Jį savo programose buvo įsirašę visi pagrindiniai kairiojo flango žaidėjai: socialdemokratai su socialliberalais, Darbo partija ir naujieji demokratai su valstiečiais. Sveikatos apsaugos ministerija, pasirodo, jau ir projektus parengusi.
Šios priemonės teorinis pagrįstumas iš pirmo žvilgsnio jokių abejonių nekelia: mūsų sveikatos sistema orientuota į ligų gydymą, o ne į prevenciją. Jau simptomus atskleidusios ligos gydymas yra daug brangesnis, o jo rezultatai prastesni. Be abejo, tikrinant žmones profilaktiškai, daliai jų diagnozuojamos ligos, kurios, užfiksuotos vėliau, būtų lėmusios rimtas sveikatos problemas. Tad, atrodytų, kodėl gi neįvedus privalomojo sveikatos tikrinimo dėl tam tikrų ligų visiems gyventojams ar tam tikroms padidintos rizikos žmonių grupėms?
Prievarta geras nebūsi. Sveikas taip pat
Laisvoje visuomenėje į žmones žvelgiama kaip į laisvus ir atsakingus individus, turinčius įstatymo ginamą nuosavybę, kuriai visų pirma priklauso asmens kūnas. Jei žmogus yra savo kūno savininkas, jis turi teisę juo disponuoti kaip tinkamas. T.y. jis turi teisę savo kūną gydyti arba negydyti, norėdamas gydyti turi teisę tikrintis iš anksto arba nesukti sau dėl to galvos, kol sveikas. Turi teisę pats rūpintis savo sveikata sveikai gyvendamas ir pasitikrindamas tada ir taip, kaip mano esant reikalinga. Neabejoju, kad dauguma gydytojų patvirtins, kad šis būdas yra geriausia profilaktika.
Tačiau “smulkmena”, kad žmogus yra laisvas ir atsakingas individas, Lietuvoje nuolat pamirštama. Priežasčių tam yra apstu - užtenka prisiminti, kad dauguma šiandieninių politikos formuotojų didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo gyveno sovietiniu laikotarpiu, kai žmogus nebuvo nei laisvas, nei už save atsakingas, nei savininkas. Sovietinis žmogus ne tik neturėjo gamybos priemonių nuosavybės. Jis pats priklausė partijai ir liaudžiai, o jo kūnas turėjo atitikti tikro tarybinio žmogaus standartus. Kurie neatitiko (pvz., buvo labai silpno regos), negalėjo net į užsienį išvažiuoti, idant nesuabejotų sovietinės santvarkos palankumu sveikatai.
Šiandien tas pats požiūris pateikiamas kitaip įpakuotas: teigiama, kad žmonės nesirūpina savo sveikata, todėl reikia privalomai juos tikrinti, kaip kad nesirūpinančius savo pajamomis senatvėje reikia privalomai apdrausti, reikia užsiimti jų asmeninio gyvenimo krizių prevencija ir pan. (gerai, kad užmirštančių pavalgyti nemėginama privalomai pamaitinti), nes jiems nuo to bus tik geriau. Mat žmogus nežino, nei kas jam geriau, nei ką daryti siekiant to gerumo, o svarbiausia - žmogui nereikia to mokytis, nes nuo lopšio iki karsto jį lydi nuoširdus valstybės rūpestis. Taigi požiūrio esmė liko ta pati - žmogaus gyvybė ir sveikata nėra vertybė pati savaime, bet priemonė valstybei (a) pagaminti daugiau ekonominių gėrybių ir (b) sutaupyti biudžeto lėšų. Toks supaprastintai ekonomistinis požiūris į žmogaus sveikatą kyla pirmiausia dėl to, kad ta sveikata tvarkoma ne asmens, o mokesčių mokėtojų pinigais. Apie dvasines gėrybes čia nekalbama - nes nelaisvas, neatsakingas ir sau nepriklausantis individas tokių nekuria.
Norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada
Politikai priima nemažai įstatymų, prieštaraujančių ekonomikos dėsniams, nemažai jų prieštarauja ir sveikam protui. Žmonės juos vykdo. Tačiau rezultatai būna visai kitokie, nei rašoma sprendimų aiškinamuosiuose raštuose. Dažniausiai jie tampa norimo tikslo imitacija, o dažnai ir diskreditacija. Šiuo konkrečiu atveju privalomas sveikatos patikrinimas 9 atvejais iš 10 būtų tiesiog pažymos apie atliktą patikrinimą pirkimas. Kadangi tokių pažymų paklausa taptų didelė, pasiūla atsirastų, nors šiandien sveikatos paslaugų teikėjams taikoma daugybė reguliavimų ir apribojimų. Dėl to gydytojams dar labiau padaugėtų biurokratinio darbo ir sumažėtų laiko tikriems pacientų nusiskundimams gydyti.
Tokios akcijos dar ir kainuoja. Svarstomi variantai, kad sumokėti už privalomus sveikatos tikrinimus turėtų darbdaviai. Nesileidžiant į svarstymus, kokiu pagrindu jie tai turėtų daryti (akivaizdu, kad tiems, kuriems neveikia argumentas apie asmens laisvę ir atsakomybę, juo labiau neveiks argumentas apie verslo laisvę ir atsakomybę), aišku, kad tai būtų papildomos verslo išlaidos. Žinoma, jie nepadidintų darbuotojo galimybių gauti didesnį atlyginimą, kurio tikrai reikėtų ir gydytis susirgus, ir tikrai profilaktikai.
Ar liks profilaktika sveikatos sistemos podukra?
Jei sistema bus tokia, kokia yra, tai ir profilaktika priklausys tik nuo atskiro žmogaus sąmoningumo, - toks žmogus rūpinsis savo sveikata nepriklausomai nuo to, ar sveikatos sistema jį skatina tai daryti, ar ne. Tačiau, kad rūpintis profilaktika būtų ir finansiškai naudinga, reikia, kad funkcionuotų normalus sveikatos draudimas. Toks draudimas, kurį vykdytų rinkoje konkuruojančios bendrovės ir kurio įmokos priklausytų nuo paciento sveikatos ir pastangų tą sveikatą išlaikyti. Norintieji pasinaudoti savo teise laiku nesigydyti ir profilaktiškai nesitikrinti galėtų puikiai ja pasinaudoti savo sąskaita - mokėdami didesnes draudimo įmokas.
Labiau savo sveikata žmonės susirūpintų ir tada, jei jiems reikėtų bent dalį gaunamų sveikatos paslaugų išlaidų padengti iš savo kišenės. Priešingu atveju tiktai pailginsime privalomų pažymų sąrašą ir leisime politikams pasidėti pliusą prie rūpinimosi ligų prevencija. Netrukus galėsime tikėtis naujų rūpinimosi iniciatyvų, kurios mums kainuos vis daugiau pinigų, laiko ir sveikatos...
Guoda Steponavičienė yra Laisvosios rinkos instituto viceprezidentė.
