REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kitaip nei dauguma Vakarų Europos gyventojų mes drąsiai traukiame į miškus, renkame ir valgome įvairiausius grybus. Dar daugiau, pasakojo mikologas Jonas Kasparavičius, neretai avantiūristai lietuviai vien iš smalsumo linkę paragauti ir nežinomų, kartais nuodingų grybų.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje auga 1 200 kepurėtųjų grybų rūšių, iš kurių daugiau ar mažiau valgomų yra keli šimtai. Žinoma, dalis jų menkaverčiai, kiti puikiai žinomi grybautojams, treti – nematyti ir bauginami. „Ir pats paragauju žalių grybų. Laboratorijoje turėjome grybų, pelės vis pagrauždavo paviršių, pagraužiau ir aš, maniau, gal ten skaniau, bet ne. Esu ir musmirių ragavęs“, – juokėsi mikologas.

REKLAMA

Kodėl vokiečiai ar belgai miške rinktų grybų nevalgo, o lietuviai valgo, atsakymo nerasime. Anot mikologo, daug ką paprasčiausiai lemia mentalitetas. „Rytų europiečiai dar turi tokio lengvabūdiškumo ir patys eina, ieško, renka, valgo. Vakarų šalyse žmonės pasitiki tik prekybos centruose pirktais grybais“, – aiškino specialistas.

Kaip auginti trumus

Lietuviai ne tik valgo, bet ir kuria verslo planus, susijusius su grybų auginimu. Mokslininkas tvirtino, kad nerimsta ažiotažas dėl trumų arba kitaip – triufelių. Stipraus kvapo požeminius grybus, išvaizda primenančius bulves, auginti norėtų ne vienas, mat kilogramas šių grybų kainuoja nuo 200 iki 400 JAV dolerių (476–952 litai). Mokslininkai atakuojami skambučiais, kai kas nors pasiknisęs žemėje randa požeminių grybų, mat tikimasi, kad tai trumai. „Vieną kartą atkeliavo vyrai su storomis aukso grandinėmis ant kaklų ir sako „Vyrai, toks reikalas. Turime pinigų, ar yra galimybių išauginti triufelių?“ Mes jiems aiškinome, kad reikės medžių, šiltnamių, laiko, o jie sako, kad viską turi, tik pasakyk jiems, kokį medį reikia sodinti. Doleriai akyse stovi ir viskas“, – kvatojo J. Kasparavičius. Tik išgirdę, kad kol užaugs trumų mėgstami ąžuolai, reikės laukti septynerius metus, naujieji verslininkai akivaizdžiai nusiminė ir nusprendė šios veiklos nesiimti.

REKLAMA
REKLAMA

Anot mikologo, požeminių grybų yra ir Lietuvoje, tačiau tai ne trumai ir vargu ar pastarųjų atsiras šalyje. Šiems vertingiems aromatingiems grybams, mėgstantiems ąžuolynus, Lietuvoje paprasčiausiai per šalta. Pietų Prancūzijoje ieškant delikatesų į pagalbą pasitelkiamos kiaulės, itin mėgstančios šių grybų kvapą, arba specialiai mokyti šunys.

Auginti pramoniniu būdu

Tačiau grybų pasisėti galima. Ir ne tik pievagrybių, kurie visame pasaulyje auginami tiesiog maišuose. „Kai valote grybus, likučius galima tiesiog išmesti po medžiais – taip kai kurie sėkmingai pasisėja, – patarimų negailėjo J. Kasparavičius. – Galima pasidaryti sporų tirpalą – specialiai supjaustyti kepurėles, pamerkti į vandenį, pamaišyti, ir po medžiu, kur jaunos šaknys, truputį pakėlus dirvožemį išpilti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svarbiausia prisiminti, kokio tipo miške rinkote grybus, ir sėti juos po panašiais medžiais. Visiškai nesvarbu, kad, pavyzdžiui, voveraitės auga ir po beržais, ir po pušimis, ir po eglėmis, – iš pušyno parsineštos voveraitės mieliausiai „draugaus“ su pušimis.

Kad taip pasėti grybai išdygs – tikimybė didelė, tačiau sunku pasakyti, kada tai įvyks. „Galima tikėtis ir po metų, ir po dvejų-trejų. Laboratorijoje yra pavykę užauginti po aštuonių mėnesių, bet tai vyko dirbtinėmis sąlygomis“, – pasakojo mokslininkas.

REKLAMA

Vis dėlto pramoniniu būdu auginti voveraičių ir baravykų nepavyktų, nes tai per brangu. Viena vertus, skirtingi grybai auga skirtingo amžiaus miškuose, todėl pirmiausia tektų laukti, kol užaugs pasodinti medžiai. Kita vertus, grybams būtų galima sušvirkšti tų medžiagų, kurias išskiria medžiai, tačiau juos sintetinti būtų itin brangu ir išaugę grybai taptų aukso vertės.

Tyrėjams kiša koją

Pasak J. Kasparavičiaus, iš kai kurių požymių galima spręsti, kad grybiena, būdama po žeme, žino, koks viršuje oras, temperatūra, koks paros metas ar net kuri valanda. Tačiau tai įrodyti moksliškai sunku. Kaip ir įrodyti, kokią reikšmę grybams turi Mėnulis. „Turėtų veikti, juk veikia visus, tačiau kaip įrodyti? Bandai tirti, tačiau nesutampa oro sąlygos, pradėjo augti, o pilnaties nėra. Reikia labai didelių plotų ir pajėgų“, – sakė mokslininkas.

REKLAMA

Be to, kad trūksta pajėgų, mokslininkai susiduria ir su kita problema – visuose tyrimų plotuose lankosi ir nurenka grybus vietos gyventojai. „Negalime pasakyti, nei kur daugiausia grybų, nei ar jų daugėja, ar mažėja – visur, kur bandome daryti tyrimą, net prašomi nerinkti grybų vietiniai juos nurenka, – skundėsi J. Kasparavičius. – Dar blogiau – jeigu prašai neiti ir sakai, kad tyrinėji, jie veržiasi į draudžiamą teritoriją.“

Mikologas yra bandęs ištirti, kaip pažeidimai keičia baravykų augimą, – jis įvairiai išpjaustė jų kepurėles, kai kurių dalį apskritai nupjovė. Tačiau grįžęs į tyrimo vietą baravykų neberado – visi buvo nurinkti. „Atrodo, žmonės mano, kad jei jau tiri, ypatingi grybai auga“, – juokėsi mokslininkas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Baravykas iš Taivano

Grybai plinta ne tik gijomis po žeme, bet ir sporomis. Pastarosios itin mažos, o vėjas jas gali nunešti ir kelis šimtus kilometrų. Štai kodėl kartais net Lietuvoje atsiranda nematytų ir nežinomų grybų. „Vasarą auga, dera ryškūs, spalvingi grybai, tačiau žiemą neišgyvena. Gal tai ir gerai“, – pečiais gūžtelėjo mokslininkas ir užsiminė, kad ne tik vietos grybai, bet ir augalai galėtų nukentėti nuo įsibrovėlio. Vienas tokių pavyzdžių – guobos, nukentėjusios nuo grybų, atkeliavusių iš Indonezijos. Kol buvo rastas būdas išgydyti šiuos medžius, jie sunyko kone visoje Europoje.

REKLAMA

Iš svetur atkeliavę grybai auga ir Nidoje. Vietos gyventojai jį vadina raudonuoju baravyku. Prieš kelerius metus, kai mokslininkui buvo siunčiamos nuotraukos, o vėliau atvežtas ir pats grybas, jis ilgai ieškojo atsakymo, iš kur šis kilęs. „Paaiškėjo, kad tokie baravykai auga tik Amerikoje ir Taivane, o Kuršių nerijoje jis greičiausiai atsirado prieš 30 metų ir dabar išplito. Nidos gyventojai net jį valgo“, – pasakojo J. Kasparavičius.

Lietuviškas afrodiziakas

Į mikologus kreipiamasi ir bandant rasti Lietuvoje augančius haliucinogeninius grybus. J. Kasparavičius neslėpė, kad tokių rasti galima, tačiau svaigiųjų medžiagų koncentracija juose visai nedidelė. „Pavyzdžiui, jeigu paprastosios musmirės paragautumėte kur nors Norvegijoje, nuo jos gal tik apsvaigtų galva, – teigė mikologas, – Lietuvoje būtų bloga, o Ukrainoje suvalgius tokios galima ir mirti. Taip ir čia – kuo toliau į pietus, tuo daugiau haliucinogeninių medžiagų šie grybai sukaupia. Pas mus per šalta, be to, dažnai jie būna mažyčiai, neišvaizdūs ir net nuodingi.“

REKLAMA

Vis dėlto Lietuvoje yra įdomių grybų. Štai teniso kamuoliuką primenanti jauna, o subrendusi – vyrišką lytinį organą, poniabudė, pasirodo, yra ne tik lietuviškasis afrodiziakas, bet turi ir skausmą malšinančių savybių: ja senovėje buvo tepami skaudami sąnariai. Musmirių nuovirą ryžtasi gerti krūties vėžiu sergančios moterys. Ir nors Lietuvos pramonėje grybai nenaudojami, mokslininkas yra girdėjęs, kad pasaulyje vaistų gamybai norima panaudoti tam tikrą kiniškų grybų rūšį, dar kita grybų rūšis naudojama reaktyvinių variklių detalėms valyti. Panašu, kad išsamiau įsigilinus į įvairias savybes grybus būtų galima panaudoti daugelyje sričių, tačiau kol kas Lietuvoje tokiems tyrimams neatsiranda lėšų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas sieja grybą ir verslininką?

J. Kasparavičius : „Grybai yra kaip verslininkai. Tarkim, baravykas viską suplanuoja, pastato gamyklą (vaisiakūnį), o tada pradeda gamybą. Jis planuoja su atsarga, nes žinoma, kad bus kenkėjai viduje, grauš, o produkciją pagaminti reikės. Aišku, gamyklą sugrauš, bet tai gerai – trumpalaikė gamykla pagamina per kelias dienas dešimtis tūkstančių produkcijos, o ją paskui suvalgo. Kitas grybas atvirkščiai – suplanuoja viską, bet konstrukcija gamyklos ažūrinė – jis staigiai ją pastato, pagamina produkciją ir išnyksta. O kokia voveraitė kartu ir stato, ir gamina. Ji žino, kad lėšų mažai, darbininkų mažai, tai geriau po centrą byrės, bet po truputį viską darys“.

REKLAMA

FAKTAI: grybai pasaulyje

Grybai yra neatsiejama miškų dalis: šiandien miškininkai sodindami jaunus miškus pievose ar buvusiuose dirbamuose plotuose su medeliu įterpia ir grybienos.

Didžiausias pasaulyje grybas rastas JAV – tai 900 ha plotą užėmęs kelmutis. Anot mokslininkų, jo amžius gali siekti ir 20 tūkst. metų.

Mažiausias pasaulyje grybas – vienaląstis organizmas, vadinamas mielėmis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų