Įspūdingame Gruzijos gamtos prieglobstyje įsikūrusioje menininkų kolonijoje Garikuloje būrys Lietuvos ir Gruzijos kūrėjų improvizavo tapybos, muzikos ir poezijos erdvėse. Su „Gyvenimu“ savo įspūdžiais dalijosi savaitę ten praleidęs aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas Mindaugas Ancevičius, rašo „Respublika“.
Dvasinis palaikymas
Kartu su poetu Juliumi Žėkumi, saksofonininku Gražvydu Kardoku, dailininkais Gintautu Vaičiu ir Justu Vaitiekūnu, režisieriumi Henriku Gulbinu, žurnaliste Gabija Vitkevičiūte muzikantas M.Ancevičius išvyko į Gruziją dalyvauti „Lietuvos kultūros savaitės Gruzijoje“ projekto autorės Lietuvos kultūros atašė Gruzijoje ir Ukrainoje dr. Gabrielės Žaidytės organizuotame meno projekte „Lietuvos ir Gruzijos laisvės menas Garikuloje“.
Lietuviai buvo maloniai sutikti ir apgyvendinti Gruzijos regione Kachetijoje kalnų papėdėje įsikūrusioje pilyje „Art Villa Garikula“, prižiūrimoje dailės akademijos rektoriaus Karamano. Pilis yra apie 40 km iki karo nusiaubto Gorio. „Ne ginklų, ne vien humanitarinės pagalbos jiems reikia, – kalbėjo Mindaugas. – Važiavome užmegzti kultūrinio kontakto, palaikyti dvasiškai“.
„Tai šalis, į kurią tikrai grįšiu, neįmanoma jos neįsimylėti. Kiek yra tekę keliauti, penkias dienas pabūni – ir viskas, norisi namų, ramybės. Mes ten išbuvome savaitę, tai yra daugiau negu penkias dienas, ir namo išvažiavome su ašaromis. Gruzijoje yra kažkas, kas priverčia tą šalį įsimylėti. Ten norisi grįžti ir kurti“, – šviežiais įspūdžiais dar gyvas Mindaugas.
Išskirtinis dėmesys
Pirmą dieną delegacija iš Lietuvos praleido Gruzijos sostinėje Tbilisyje. „Išėjome su Žėku (poetu Juliumi Žėkumi - aut. past.) pasibastyti po Tbilisį. Prie valiutos keityklos sutikę vietinį paklausėme, ar čia normalus kursas, – pasakojo M.Ancevičius. – Gruzinas įspėjo, kad kursas netinkamas, tada sustabdė taksi, nuvežė mus per visą Tbilisį į kitą banką ir paslapčia sumokėjo už taksi. Prie banko jam atvarė mašiną ir jis visą dieną iki pat vakaro vežiojo mus po Tbilisio apylinkes. Mes jau jam sakėme, kad vėluojame susitikti su grupe iš Lietuvos. Tačiau svetingasis vyrukas, vardu Kaha, norėjo mums parodyti kuo daugiau Gruzijos, nuvežė pas savo meilužę į kaimą, aprodė kalnus, bažnyčias, įvairius paminklus. Keisčiausia, neleido už nieką mokėti“. „Esate mano svečiai“, – sakė jis nustebusiems lietuviams.
Mindaugas mano, kad gruzinai nesąmoningai stengiasi parodyti savo šalį iš pačios geriausios pusės. Frazė „Tu esi svečias, nori daug pamatyti ir mano pilietinė pareiga yra padaryti taip, kad tau nieko netrūktų" įaugusi gruzinams į kraują ir tai jie daro atvira širdimi“, – pasakojo M.Ancevičius.
Tik pabuvojus Gruzijoje galima suprasti, kas yra tikrasis vaišingumas. Vieną vakarą Garikuloje lietuviai dalyvavo nacionalinėse gruzinų vestuvėse. Išgirdę triukšmą lietuviai pasiteiravo sutiktos moteriškės, kas ten vyksta. Ši pasikvietė atvykėlius į namus, pavaišino ir tuo metu kažkam paskambino.
„Pora svečių iš vestuvių atėjo mūsų pasitikti, – su šypsena prisimena Mindaugas. – Atvykus mums jau buvo paruoštos vietos. Pas mus, Lietuvoje, jei į vestuves ateina netikėti svečiai, tai yra pelėda nepakviesta, o gruzinai mano, kad svečius siuntė Dievas, kaip angelus. Mums paskyrė žmogų, kuris prižiūrėjo, kad nieko netrūktų. Vestuvių svečiams – beveik visam kaimui – sužinojus, kad mes iš Lietuvos, nusidriekė eilė tų, kurie norėjo pasisveikinti ir bučiuotis“.
Vadina broliais
Mindaugo manymu, 99 procentai gruzinų žino Lietuvą. „Žino kaip draugus. Dar prieš Lietuvai palankiai atsiliepiant apie Gruziją gruzinai labai mylėjo lietuvius, – mintimis dalijosi menininkas. – Mes 50 metų išbuvome Sovietų Sąjungoje, jie – dar ilgiau. Lietuvius gruzinai vadina broliais. Jie myli Lietuvą.
Per karą, aišku, lietuviai irgi tapo gruzinais, rengė paramos koncertus, viskas buvo labai gražu, tačiau vargu ar Lietuvos gatvėje sutiktą gruziną parsivestumėte namo ir maitintumėte? O kaip reaguotumėte, jei gruzinas netikėtai užklystų į jūsų vestuves?“ - retorinius klausimus žėrė Mindaugas.
Skaudi karo tema
Savaitę Garikuloje Lietuvos ir Gruzijos menininkai kūrė bendrus meno projektus, vaikštinėjo po kalnus, rengė jaukius pokalbių vakarus, filmų peržiūras. „Kas įkvėpimo pagautas lakstė su eskizų sąsiuviniais, kas klajojo mintimis po kalnus... Vieną vakarą lietuviai gruzinams ruošė vakarienę... Jokios įtampos, laisva kūrybinė atmosfera, visiškas laiko pojūčio praradimas...“ – pasakojo M.Ancevičius.
Ar jaučiasi karo šešėlis ten, klausiu Mindaugo. „Garikuloje – ne. Į Gorį nebuvome įleisti. Tačiau gruzinams skauda. Labai skauda. Kol neužsimeni, jie nekalba karo tema, bet pradėjus kalbėti, jų akyse pasirodo ašaros. Viena mergina, Megė, buvusi karo metu Goryje, dalijosi savo išgyvenimais. Mačiau ir jos telefonu darytas lavonų nuotraukas. Galvos, kojos, nepažinsi, kur kas, baisu... Ir dėl ko? XXI amžius, civilizuotas pasaulis, atrodo...“ – emocijas liejo Mindaugas.
Pagarba žmogui
Netikėtai pakliuvus į vestuvių puotą Mindaugui teko su vien gruzinu kalbėti rusiškai. „Aš jo atsiprašinėjau, kad netvirtai kalbu šia kalba, o jis man atkirto: „Nieko blogo, aš irgi norėčiau nemokėti šios kalbos, nes tai yra mano priešo kalba", – prisiminė Mindaugas. – Tačiau nėra taip, kad gruzinai nemėgtų rusų, gyvenančių ten. Svečius iš Rusijos jie priima taip pat svetingai kaip ir mus. Kodėl? Nes gruzinai – protingi, jie puikiai supranta, kad karas nėra pavienių žmonių, kurie gyvena toje valstybėje, nuodėmės, tai yra politiniai dalykai“.
Taip pat menininkas prisiminė matęs Vilniuje rusų, plėšiančių vėliavėles nuo lietuvių, palaikančių Gruziją, mašinų. „Juk tai ne jų, tai politinis konfliktas, tačiau teko matyti skaudžių vaizdų, kai rusai apspjaudo mašinas, drasko vėliavėles su Gruzijos vėliava. Liūdna, kad Lietuvoje taip elgiamasi“. O kodėl Gruzijoje kitaip? Kodėl ten mažiau pykčio ir agresijos? „Kalnai, supančios grožybės, tie ramybės, harmonijos kampeliai tave formuoja visai kitokį, pasaulis ten daug pozityvesnis nei pas mus.
Jų visai kitas mentalitetas. Jie jaučia didžiulę pagarbą žmogui. Ne tik užsieniečiui, svečiui, bet ir vienas kitam. Ir tai nepriklauso nuo socialinio sluoksnio, amžiaus ar kitų veiksnių. Kiek mačiau, Gruzijoje taip yra visur. Keiksmų ir pykčio ten maža. Jų truputį kitoks pasaulio suvokimas...“ – apie Gruzijoje patirtus išgyvenimus pasakojo Mindaugas.
Kas yra tikroji laisvė
Lietuvos menininkas pasidalino nerimu dėl vertybių pokyčių Gruzijoje. „Į Tbilisį jau beldžiasi vakarietiška kultūra, atsiranda firminių drabužių parduotuvių, mačiau ir kelis „McDonald's“. Supratau, kad Vakarų kultūra yra nuodas, kai ji ateina į regioną, kuriame jai nedera būti...
Tbilisis tapo gražiu turistiniu miesteliu, nebėra jame tos romantikos. Gerai turėti du mobiliuosius telefonus, kompiuterį, bet yra dalykų, kurie yra aukščiau už tai... Palyginti su Gruzija, mes gyvename labai moderniai. Tačiau suvoki, kad tas komfortas turi savo kainą. Juk galėtų ir pas mus žmogus žmogui nebūti vilkas...
Garikuloje pro pilies langą matėsi upė, už jos iškart kalnai, vynuogynas, sodas. Geriau jau ir neliestų tų provincijų, tegu karvutės ir toliau vaikšto be pavadžių, nes materialiniai dalykai greit užgoš tą laisvės pojūtį. Nors šalyje politinė situacija prasta, žmonių laisvės jausmo ji nesunaikins. Juk laisvė yra ne teritorinė, o dvasinė...“
Gintarė Šatkauskaitė
