Susidaro įspūdis, kad įstatymo pakeitimai priimti šaukiant „dangus griūva“, baiminantis referendumo dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo.
Jau pirmosiomis papildyto LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo įsigaliojimo dienomis (įstatymas įsigaliojo gegužės 1 d.) žemdirbiai prisiminė posakį apie antrą lazdos galą. Ir tas lazdos galas jau kad tvojo, tai tvojo. Dabar Lietuvoje įsigyti arba parduoti žemės ūkio paskirties žemę yra, ko gero, sunkiau nei kurioje nors kitoje ES valstybėje, o juk dar „neįjungti“ visi įstatyme numatyti vadinamieji saugikliai. Riboja užstatą žeme
Jau aiškėja, kad įstatymo vėzdas padaužys daugelio kupras. Tačiau dabar turėsime laiko laižytis žaizdas ir iš naujo rengti įstatymo pakeitimus, kuriuos Seimui galėsime pateikti po pusmečio. Tada į pasiūlymus kibs Seimo nariai ir geriausiu atveju prieš kitą sėją vėl aptarinėsime naują kūrinį.
Įdomu tai, kad dabar iniciatyvos ėmėsi Vyriausybė, pasiūliusi pirmiausia ištaisyti tris akį rėžiančius apribojimus, nors, pasak ūkininkų, įstatymą reikėtų peržiūrėti iš pagrindų. „Valstiečių laikraščio“ pakalbinti ūkininkai be didelių išimčių pritarė siūlymui itin griežtai netaikyti vadinamųjų saugiklių, jei įsigyjamos žemės plotas neviršija 5 ha (įstatyme numatyta „saugiklių“ netaikyti, jei įsigyjamos žemės plotas – iki 10 ha.). Sudėtingiau bus diskutuoti dėl užstato žeme ribojimo panaikinimo bankams ir kredito unijoms, nors Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas sakė jau sulaukęs ūkininkų nusiskundimų: „Daugelis ūkininkų skolinasi iš bankų ar kredito unijų apyvartinėms lėšoms, tačiau jau artimiausiomis dienomis nebegalės turimą žemę panaudoti kaip užstatą kreditui gauti. Priežastis paprasta – pagal įstatymą bankas ar kredito unija nuosavybės teise gali turėti ne didesnį kaip 500 ha žemės plotą. Kai bankai surinks tiek ploto, kiti ūkininkai žemės nebegalės užstatyti“, – sakė J.Talmantas.
Praėjusią savaitę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) prezidiumo nariai pasiūlė be išimčių atsisakyti šio ribojimo. O štai LŪS prezidiumo nariai įžvelgė ir galimų pavojų. Pavyzdžiui, LŪS Joniškio skyriaus vadovė Lilija Šermukšnienė patarė neperlenkti lazdos į kitą pusę, kad bankai ir kredito unijos nesusigundytų piktnaudžiauti, kad nekiltų noras tokiu būdu specialiai sukaupti daugiau žemės ir ją parduoti ar kaip nors kitaip perleisti kokiais nors ryšiais su bankais susijusiems asmenims. Lieka pridurti, kad minėtus reikalavimus ketinama atšaukti tik bankams ir kredito unijoms, o visoms kitoms kredito įstaigoms „saugiklių“ tvarka nebus keičiama.
Pirmieji vaisiai
Pirmasis ar vienas iš pirmųjų jau įsigaliojus įstatymo pakeitimams 4 ha žemės ūkio paskirties žemės įsigijo LŪS Pakruojo skyriaus pirmininkas Alvidas Vasiliauskas. Kaip jam sekėsi?
„Sunkiai. Tris mėnesius užtrukęs procesas prasidėjo galiojant vienam įstatymui, o baigėsi galiojant jau papildytam. Iš savo patirties padariau išvadą, kad įsigaliojus naujam įstatymui žemės pardavimas labai sulėtės, o daugeliu atvejų žmonėms net pritrūks kantrybės laukti. Politikai išsigando referendumo pasekmių ir persistengė, be reikalo neatsižvelgė į ūkininkų pasiūlymus“, – sakė V.Vasiliauskas.
LŪS Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius iš esmės pritaria saugiklių idėjai, tačiau sako, kad kartu buvo įteisinta ir daug absurdiškų reikalavimų, kuriuos reikės taisyti. „Įstatymai turi netrukdyti kaime gyvenantiems žmonėms įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Juk „saugikliai“ buvo kuriami kitam tikslui. Dabar įsigyti žemės labai sunku“, – sakė Z.Aleksandravičius.
Vis dėlto kupiškėnas apgailestavo, kad įstatyme neliko apribojimo pirkti žemę tik tame rajone, kuriame žmogus ūkininkauja ir rajone, kuris su jo žeme ribojasi. „Jau pastebėjau žemės savininkų veiksmus. Štai kai kurie Kupiškio rajono ūkininkai šį mėnesį gavo pranešimų, kad žemės nuomos kaina nuo 2015 m. liepos 1 d. bus didinama. Ir ūkininkai bus priversti žemės atsisakyti, nes nuomos kaina didinama iki protu nesuvokiamos ribos. Kas toliau? Sklypai bus konsoliduojami ir parduodami“, – pasakojo Z.Aleksandravičius.
Painiava dėl kontrolės
Minėtame įstatyme numatyta, kad įsigyti žemės ūkio paskirties žemės gali tik gavusieji Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) padalinio pagal žemės buvimo vietą išduotą leidimą. Leidimas išduodamas arba pateikiamas motyvuotas atsisakymas jį išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo jį išduoti gavimo NŽT padalinyje. Tačiau įstatyme plačiau neaiškinama, kad NŽT nesuteiks leidimo, kol sprendimui nepritars rajonuose sudarytos papildomos komisijos leidimams išduoti ar juos prižiūrėti. Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjo kaimo ir teritorijų planavimo klausimais Gedimino Vaičionio, savivaldybių administracijos neturi nei techninių, nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių sudaryti tokias komisijas ir juolab kontroliuoti, kaip ūkininkai laikosi įstatyme numatytų reikalavimų.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis irgi kritiškai vertina tokį sumanymą. „Iš įvairių organizacijų narių sudarytai komisijai netrūktų subjektyvumo, asmeniškumų, leidimų išdavimas užtruktų, be to, neaišku, kas būtų atsakingas už priimtus sprendimus“, – dėstė jis. Tačiau Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis tikino, kad jo vadovaujamos organizacijos nariai beveik visuose rajonuose tokio pobūdžio komisijose jau dalyvavo ir jokių problemų nekilo. Tačiau ir V.Juodsnukis pritarė pasiūlymui, kad tokioms komisijoms vadovautų NŽT.
Užgrius sandorių lietus?
Idėja į komisijas pritraukti bendruomenių bei kitų savivaldos organizacijų narius jau prieš 5–7 metus gimė ŽŪR. Tuometis ŽŪR pirmininkas ir dabartinis vicepirmininkas Bronius Markauskas šios idėjos neatsisako ir dabar. „Visi pritarėme šiai senosiose ES šalyse paplitusiai visuomeninių organizacijų kontrolės formai, todėl siūlau nekeisti nuomonės. Žinoma, galime diskutuoti dėl komisijos sudėties“, – sakė B.Markauskas. Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Romas Majauskas viliasi, kad komisijų darbe dalyvausiantys visuomeninių organizacijų nariai daug nesugaiš, nes laikui bėgant žemės pirkimo sandėrių turėtų mažėti. Tačiau LŪS pirmininko Jono Talmanto duomenys kitokie: „Mano žiniomis, pavyzdžiui, Kėdainių rajone kiekvieną dieną registruojama 30–50 žemės pirkimo ir pardavimo sandorių. Taigi ta komisija turėtų dirbti nuolat, kiekvieną dieną. Kas turės tokių galimybių? Tokiu atveju žemės ūkio skyriaus vedėjai ar seniūnai negalėtų atlikti savo pareigų. Ir ūkininkų organizacijų nariai negalėtų skirti tiek laiko.“
Be kita ko, LŪS pirmininkas nuogąstauja ir dėl galimo asmens pasirinkimo teisių pažeidimo: „Niekas žmogaus neturi teisės priversti žemę parduoti konkrečiam asmeniui. Žinau ne vieną atvejį, kai, pavyzdžiui, ūkininkas Petras nori žemę parduoti, bet dėl kažkokių asmeninių priežasčių nesutiktų jos parduoti ūkininkui Antanui. Ir jokia komisija jo nuomonės nepakeis ir neprivers elgtis taip, kaip elgtis jis nenori“, – pasakojo J.Talmantas. Iš esmės jam pritarė ir ŽŪR vicepirmininkas S.Dimaitis: „Jei žmogus turi teisę parduoti žemę, o kitas turi teisę pirkti, tai ar įmanoma tokį procesą sustabdyti? Žmonės būtų priversti kreiptis į teismą. Ir daugiausia problemų kiltų smulkiesiems ūkininkams, nes jie neturėtų lėšų bylinėtis.“
Galvojo apie spekuliantus
Atrodo, kad ilgai diskutavę ŽŪR prezidiumo nariai rado racionalų pasiūlymą. „Kurti komisijas siūlėme galvodami apie apsigynimą nuo spekuliantų žeme, todėl smulkių sandorių tokios komisijos neturėtų nagrinėti. Siūlau, kad komisijos nagrinėtų didesnius nei 100 ha žemės pirkimo ar pardavimo sandorius bei atvejus, kai parduodamas visas ūkis“, – pasiūlė ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas. Iš esmės jam pritarė ir ūkininkas R.Majauskas: „Norintis žemę parduoti savininkas nurodo konkrečius duomenis ir pateikia prašymą NŽT, tada apie mėnesį procesas būna sustojęs. Štai per tą mėnesį komisija ir turėtų patikrinti planuojamą žemės pirkimo–pardavimo sandorį. Manau, kad komisijai tektų per mėnesį susirinkti 1–3 kartus, o ateityje – ir dar rečiau.“
ŽŪR prezidiumo nariai siūlo vadovaujantį vaidmenį tokioje komisijoje palikti NŽT, o jai talkinti galėtų žemės ūkio skyrių vadovai bei dar 1–3 ūkininkių interesus ginančių organizacijų nariai.
Atsakomybė komisijai
Austrijoje komisijas leidimams žemei pirkti sudaro savivaldos organizacijų nariai. Tačiau šioje šalyje žemės nuosavybė jau nusistovėjusi, žemės pardavimo–pirkimo sandoriai itin reti. Prancūzijoje šiuos klausimus sprendžia konkrečioje vietovėje esančių visuomeninių organizacijų paskirtų narių komisija. Be jos sutikimo žemė negali būti parduodama. Vokietijoje irgi veikia tokio pobūdžio komisijos. Tačiau pedantiškieji vokiečiai dėl tokių komisijų sprendimų labai dažnai kreipiasi į teismą. „Net apie 90 proc. neigiamų komisijos sprendimų Vokietijoje toliau nagrinėja teismai. Jei teismas nustato, kad komisija priėmė įstatymams prieštaraujantį sprendimą, jos nariai turi kompensuoti ūkininko patirtus nuostolius“, – sakė J.Talmantas. Kažin ar pavyktų kiekviename Lietuvos rajone suformuoti komisijas, jei ant jų narių pečių būtų užkrauta tokia atsakomybė?
