Tačiau daugelis Europos politikų žino (nors tik nedaugelis apie tai kalba garsiai), kad Europa taps labiau pažeidžiama Rusijos agresijos, jeigu jos ryšiai su Graikija stipriai susilpnės. R. D. Kaplanas paaiškina: Graikija, turinti išėjimą į Viduržemio jūrą iš kelių pusių, – vartai į Vakarus.
Jeigu Stalinas nebūtų užleidęs Vakarams Graikijos mainais į likusias Balkanų šalis, ir ji būtų tapusi „komunistinio bloko“ dalimi, Italijai (jau nekalbant apie Rytų Viduržemio regioną ir Levantą) grėstų pavojus.
Tačiau, anot autoriaus, Graikijos politika ir kultūra ne visiškai įsitvirtinę Vakaruose. Graikija – labiau Bizantijos ir Osmanų despotizmo negu Atėnų Periklio vaikas, rašo R. D. Kaplanas. Stačiatikybė taip pat kursto dvasinį-emocinį ryšį su Rusija.
Graikijoje nėra ir niekada nebuvo šiuolaikinio tipo partijų, institucijos – silpnesnės, mažai kas moka numatytus mokesčius, biurokratų aparatas išpūstas. „Daugelis graikų bendrovių – šeimyninės, meritokratija čia nekvepia“, – teigia autorius.
SSRS aptiko, kad veikti Graikijoje jai buvo paprasčiau, negu, tikriausiai, bet kurioje kitoje NATO šalyje. Šaltojo karo metais Graikija niekada nesijautė NATO komfortabiliai, svajodama apie kažkokį blankų neutralitetą. NATO ir ES užtikrino Graikijai laisvę ir klestėjimą, o tai išskyrė ją nuo kitų Balkanų šalių, tačiau graikai, neišbandę savo kailiu, kas tai yra gyvenimas Varšuvos sutartyje, niekada dėl to nejuto dėkingumo.
Pasak autoriaus, tokia yra Alexio Tsipro ir jo kairiųjų partijos išaukštinimo priešistorė. Šiuolaikinės bangos konservatizmas ir socializmas į Graikiją atėjo tik XX a. pabaigoje, ir, vos prasidėjo ekonominė krizė, juos greitai užspaudė ultrakairieji ir fašistuojantys dešinieji. Yra nemaža tikimybė, kad graikų „Siriza“ ir Kremliaus santykiai šiuo metu yra geresni negu Europos.
Tikriausiai, Rusija stengiasi dar labiau išjundinti vidinius nesutarimus partijos „Syriza“ viduje, tikintis, kad ji nesugebės priimti sudėtingus sprendimus, kad išlaikytų eurą. Jeigu Graikija pasitrauks iš euro zonos, tai ekonominė krizė gali šalį paversti į neišbaigtą valstybę. Ir visa tai, kartu su Ukrainos suskaldymu ir silpnumu, stipriai išjudins geopolitines Europos pozicijas Rusijos atžvilgiu, teigia autorius.
R. D. Kaplanas įvardija galimas pasekmes: Ispanija ir Portugalija taptų pažeidžiamomis „euroskolų virusui“, Albanija, Bulgarija ir Rumunija taptų labiau pažeidžiamos.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, susilpnėję Graikijos ryšiai su Vakarais turėtų būti matomi viename lygmenyje su sustiprėjusiu Iranu ir Kinija – kaip dalis proceso, pamažu griaunančio JAV galybę.
Autorius mano, kad jeigu Graikija pasitrauks iš euro zonos, Europa ir Amerika bus suinteresuotos pagydyti jos ekonomiką. „Bent jau tam, kad neprileisti rusų karinių laivų Graikijos uostuose“, – užbaigia R. D. Kaplanas.
