„Pati pradžia buvo didžiulis šokas. Kokias tris paras buvau be miego, sekiau visas naujienas. Bendravau su žmonėmis, kurie daugiau gali papasakoti, su atsargos karininkais.
Tos trys paros buvo lemiamos ir buvo labai baisu. Ištisai verkiau. Ir dabar yra baisu, bet dabar jau imu galvoti optimistiškiau, kad gal viskas greitai baigsis. Taip nebesijaudinu ir dėl Lietuvos, nes iš pradžių galvojau ir kur su dukra evakuotis reiktų, jeigu ir pas mus prasidėtų karas.
Konservų, druskos ir viso kito nepirkau. Šokui praėjus, supratau, kad gyventi reikia toliau. Stengiuosi dabar šiek tiek atsiriboti, nes supratau, kad negaliu kitaip nei dirbti nei gyventi“, – pasakoja G. Karaliūnaitė.
Įsitikinusi Ukrainos pergale
Gintarė teigia, neprarandanti vilties dėl Ukrainos pergalės. Taip manyti moteriai leidžia vienas dalykas: „Ne viskas yra sakoma, kokia pagalba yra vykdoma – taip ir turi būti, mes ir patys turime atsargiai dalintis socialiniuose tinkluose, kokią pagalbą teikiame.
Aš tikiu ir žinau, kad pagalbos yra daugiau nei oficialiai yra pasakoma. Tas teikia vilčių, kad tikrai viskas bus gerai“.
Putinui linki Osamos bin Ladeno likimo
Prabilusi apie Kremliaus režimo vykdomus karinius veiksmus, moteris sunkiai tvardo emocijas ir neslepia – jai sunku V. Putiną apskritai vadinti žmogumi.
„Tas, kas adekvačiai mąsto, negali suvokti Putino veiksmų, nes jis adekvatus nėra. Jis pavojingas, tas tiesa. Aš tikiuosi, kad kaip kažkada baigėsi bin Ladenui, taip kada nors baigsis ir šitam antžmogiui. Negi visas pasaulis leisis terorizuojamas vieno šūdvabalio?
Net žmogumi negaliu pavadinti. Žūsta žmonės, žūsta vaikai. Ypač gaila okupuotų miestų, tai konkretus genocidas. Mariupolio situacija dabar – košmaras.
Aš manau, kad pasižiūrėjus į tai, kaip laikosi Zelenskis, galima mažiausiai Nobelio premiją jam skirti. Pasižiūrėkite, kaip laikosi visa jų tauta! Jų dvasinė stiprybė yra neįtikėtina. Pavyzdys visiems“, – svarsto pašnekovė.
Turi ką pasakyti ir lietuviams
Prakalbus apie pagalbą karo krečiamai Ukrainai, G. Karaliūnaitė tikina, padedanti kuo tik gali. Moteris sako, pastebėjusi ir ją nuliūdinusį kai kurių lietuvių bruožą: „Liūdna, kai žmonės sako, kad mes padedame Ukrainai, o savų neprižiūrime.
Palaukite, juk mūsų nesprogdina, mes galime nueiti į vaistinę, parduotuvę, paskambinti šeimos gydytojai. Turime maisto parduotuvėse. Negalime lyginti šių dalykų. Geriau jau neleisti kažko sau, bet padėti Ukrainai dabar reikia. Neturi likti susiskaldymo, turime būti vieningi. Tai yra baisiausia, kas gali būti“.
Pašnekovė teigia ir pati prisidedanti prie pagalbos ukrainiečiams, tiesa, detalizuoti nepanoro – pasak jos, nėra reikalo. Moteriai prasidėjus karui kilo visokių minčių apie pagalbos būdus.
„Pati laikausi iš paskutiniųjų nepaėmusi kokio ukrainiečio vaiko į namus. Ir taip, ir taip su dukra galvojome, bet deja nėra sąlygų. Padedu kaip galiu, bet manau, kad nereikia tuo girtis, ir taip aišku, kad turime padėti“, – įsitikinusi Gintarė Karaliūnaitė.
