Klaipėdos verslininkai yra ne kartą nukentėję nuo nusikaltėlių. Ypač daug užpuolimų būta tada, kai Klaipėdą valdė Sigito Gaidjurgio, Bubelių, Storinių, Kubilinių, Arbatinių ir kitų banditų grupuotės. Visi jie tuomet gviešėsi verslininkų turto. Kartais tie verslininkų užpuolimai buvo nesuvokiami sveiku protu, neaiškūs buvo ir nužudymų motyvai. Suėmus pagrindinių Klaipėdos grupuočių veikėjus ne viena žmogžudystė buvo išaiškinta, kaltieji nuteisti. Dalis jų bausmes jau atlikę, o kai kas dar ir dabar kali pataisos namuose.
Mokestis už „stogą“
Klaipėdoje vienu metu buvo netgi vartotas terminas „Bubelių gauja“. Ištikrųjų broliai Romualdas ir Arūnas Bubeliai atėjo į Gintauto Žukausko vadovaujamą Storinių grupuotę. G. Žukauskas, jo brolis Rimantas, dar visas būrys grėsmingų vyrukų rinkdavosi kavinėse „Nesė“ bei „Arka“ ir planuodavo savo nusikalstamus žygius.
Gauja ypač išgarsėjo po prekyba automobiliais besiverčiančio verslininko Vidmanto Bukausko pagrobimo. Nukentėjusieji V. Bukauskas bei jo kolega Bronius Sabonis buvo firmos „Kniupsius“ savininkai. Ši firma prekiavo rusiškais automobiliais, dirbo gana pelningai. O tai ir patraukė nusikaltėlių dėmesį.
1996 metais buvo užpultas „Kniupsiaus“ administratorius ir pagrobta 100 000 dolerių. Užpuolimas liko neatskleistas.
Tais pačiais metais į firmos biurą prisistatė vienas iš Storinių Pavelas Šarafutdinovas ir pareikalavo „už stogą“ kas mėnesį mokėti po 2500 dolerių. Kol prekyba sukosi gerai, verslininkai duoklę dėl šventos ramybės mokėjo. Tik, kai jau verslas dėl padidintų muitų tapo nepelningas, mokėti nebebuvo iš ko.
Pagrobtas vidurdienį
Vis dėlto gauja nesiruošė taip lengvai atsisakyti „melžiamos karvės“. 1996 metų rugsėjo 26 dieną, eidamas iš parduotuvės, buvo pagrobtas V. Bukauskas. Po kurio laiko telefonu rusiškai pareikalauta sumokėti 200 000 dolerių išpirką.
Kadangi pagrobėjai pareiškė, kad, jei giminės kreipsis į policiją, pagrobtasis būsiąs nužudytas, jo verslo partneris B. Sabonis pabandė susisiekti su Klaipėdos gaujų vadeivomis. Apčiuopiamų rezultatų derybos nedavė. Štai S. Gaidjurgio draugas Arūnas Šiukšta tarpininkauti atsisakė ir, lyg pajutęs kažką negera, išvis dingo iš uostamiesčio. Tarpininkauti pasisiūlė tik Romualdas Bubelis. Jis pripasakojo, kad V. Bukauskas esąs čečėnų nelaisvėje, o jie, girdi, nejuokaujantys.
B. Sabonis tomis kalbomis netikėjo, nes jautė, kad V. Bukauską kaip tik ir bus pagrobusi R. Bubelio gauja. Jis tik susiderėjo, kad iš pradžių bus sumokėta pusė reikalaujamos sumos, o paleidus verslininką – likusieji pinigai.
Taip ir buvo. Kai tik R. Bubeliui buvo sumokėta 102 000 dolerių, V. Bukauskas grįžo namo. Jis papasakojo, kad buvo laikomas viename iš Minijos gatvėje esančių garažų.
Nei V. Bukauskas, nei B. Sabonis policijai jokių pareiškimų nerašė ir duoti parodymus atsisakė. Vis dėlto šis įvykis buvo plačiai nuskambėjęs žiniasklaidoje, tad baudžiamoji byla buvo iškelta pagal faktą.
Ne visi sulaukė teismo
Klaipėdoje buvo vieša paslaptis, kad pagrobimą organizavo R. Bubelis, bet trūko įrodymų. Buvo atlikta dešimtys kratų, surasta šovinių, sprogmenų, tačiau nieko, kas būtų susiję su verslininko pagrobimu. Galop prevencine tvarka buvo sulaikytas R. Bubelis, o po poros mėnesių prasidėjo areštai. Policija sulaikė Artūrą Usovą, Henriką Jucevičių, Jurijų Čiuikovą, vėliau – ir kitus.
Na, o Saulius Šimas pats atvyko į prokuratūrą ir prisipažino organizavęs V. Bukausko pagrobimą. Tuo metu Klaipėdoje šnekėta, kad uostamiesčio gaujų vadai per eilinę „strielką“ (pasitarimą) nusprendę, jog S. Šimas esąs kai ką nuo jų nuslėpęs, todėl už bausmę privaląs prisipažinti, kad organizavęs pagrobimą.
Tačiau teismas vis tiek didžiausią bausmę skyrė R. Bubeliui – 6 su puse metų laisvės atėmimo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Darius Eidukas, G. Žukauskas ir P. Šarafutdinovas buvo nuteisti to paties režimo įstaigoje praleisti po 5 su puse metų. S. Šimui, J. Čiuikovui, H. Juocevičiui teisėjas skyrė po 5 metus, o A. Usovui – 3 metus laisvės atėmimo.
2001-ųjų viduryje visi gaujos nariai jau buvo laisvėje. Keli gaujos nariai teismo nesulaukė. Sutikęs duoti parodymus savo bendrų nenaudai Raimondas Bertušaitis buvo nušautas namo, kuriame gyveno, laiptinėje. Dar vienas įtariamasis buvo užmuštas beisbolo lazdomis Gaidjurginių. Teismo nesulaukė ir R. Bubelio brolis Arūnas. Jis buvo nušautas 1996 metų lapkričio 29-ąją, kai su trimis sėbrais užpuolė diskotekos „Vox maris“ apsaugos darbuotoją. Pastarasis, buvęs „Aro“ pareigūnas, buvo ginkluotas ir pasipriešino užpuolikams. A. Bubelis nuo šūvio mirė vietoje, o du jo sėbrai buvo sužeisti.
Ištyrus įvykį prie diskotekos buvo konstatuota, kad apsaugininkas neperžengė būtinosios ginties ribų ir niekuo nėra kaltas. R. Bubelis apie brolio mirtį sužinojo jau būdamas uždarytas areštinėje kaip įtariamasis verslininko pagrobimo byloje.
Beje, 2004-aisiais dar gyvi likę gaujos nariai vėl buvo teisiami. 2001-ųjų birželį buvo nužudyti Gintautas Žukauskas-Storas (jam buvo 30 m.), jo brolis Rimantas-Plonas (29 m.) ir jų vairuotojas Ričardas Užemeckas (32 m.). Tuo metu gaujos vadeiva buvo laikomas P. Šarafutdinovas. Jį teismas nuteisė 9 metams nelaisvės. Šį kartą Klaipėdos apygardos teismas buvo griežtesnis ir kitiems 18-kai kaltinamųjų. Grupuotės nariai buvo kaltinami vagystėmis, plėšimais, narkotikų pardavinėjimu, turto prievartavimu, o kai kurie – ir dalyvavimu organizuotoje nusikalstamoje grupuotėje. Daugiau už vadeivą gavo Vladimiras Snetkovas. Pridėjus kitų teismų anksčiau skirtas bausmes, jis buvo nuteistas kalėti 12 su puse metų.
Už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime, automobilių vagystes Vidas Nastys, pridėjus anksčiau skirtą bausmę kitoje byloje, buvo nuteistas 9 su puse metų, Sergejus Gavrilčikas – penkeriems, Vadimas Tiominas – 6 metams. Kai kuriems už nesunkias veikas buvo skirtos lygtinės bausmės.
Mirė pakeliui
Ypač grėsmingi uostamiestyje buvo keli paskutinieji praėjusio šimtmečio metai. 1997-aisiais rugsėjo 26-ąją, 20 minučių po šeštos valandos vakaro, šūviai nuaidėjo prie Minijos gatvėje esančio „Angies“ sporto klubo. Kieme žaidžiantys vaikai ne tik girdėjo šaudant, bet ir viską matė – prie „Volvo 480“, kuriame sėdintis vairuotojas su kažkuo kalbėjosi telefonu, priėjo jaunas vyras. Kaip koks filmuose matytas gangsteris, iš striukės kišenės išsitraukė revolverį, laikydamas abiem rankomis nukreipė į priekinių durelių stiklą ir, netaręs nė žodžio, kelis kartus iššovė. Tada revolverį įsikišo atgal į kišenę ir paskubomis nužingsniavo Naikupės gatvės link. Po kiek laiko drąsiausias iš vaikų, devynmetis Andrius, priėjo prie automobilio ir pamatė, kad vairuotojas nusviręs į keleivio sėdynės pusę, jam iš kairės veido pusės bėga kraujas.
Arvydas M. nuaidėjus šūviams sportavo „Angyje“. Žviltelėjęs per langą jis pamatė, kaip nuo kieme stovėjusio automobilio greitu žingsniu tolyn nueina apie 176 centimetrų ūgio vyras. Išbėgęs į kiemą išvydo, kad automobilyje sėdi „Angies“ sporto klubo prezidentas Valdemaras Česnaitis. Tuoj pat iš klubo ir aplinkinių namų subėgo žmonės, atvažiavo greitoji ir policija. V. Česnaitis dar buvo gyvas, tačiau iki ligoninės medikai jo nespėjo nuvežti – jis mirė pakeliui.
Buvęs „kėgebistas“
Policijai nušautasis buvo neblogai pažįstamas. Tam tikruose sluoksniuose jis buvo žinomas Valdeškos ir Barmalėjaus pravardėmis. Iki 1990-ųjų V. Česnaitis dirbo KGB Klaipėdos skyriuje, turėjo praporščiko laipsnį, jo darbas buvo susijęs su žvalgyba.
Išėjęs iš „kontoros“ V. Česnaitis įregistravo individualią sporto paslaugų teikimo įmonę. Pats pasiekęs neblogų sportinių rezultatų karatė srityje, kurį laiką jis dirbo Klaipėdos moterų krepšinio komandos „Žuvėdra“ antruoju treneriu. Kalbama, kad jis buvo didelis azartinių lošimų mėgėjas.
Nušautojo automobilyje kriminalistai surado telefoną ir faksogramą. Tuoj pat buvo išsiaiškinta, kad prieš pat jį nušaunant, o gal ir per pačius šūvius, Valdeška kalbėjosi su buvusia bendradarbe. Apklausta ji sakė vienu momentu pajutusi, kad jos niekas nesiklauso, ir išjungusi telefoną. Matyt, tuo metu V. Česnaitis pamatė į save nukreiptą ginklą ir nutilo.
O štai faksograma sukėlė įtarimų. Ji buvo adresuota ne V. Česnaičiui, bet pasiųsta iš vienos Kaliningrado įmonės, kurią Lietuvos teisėsauga įtarė besiverčiant ginklų prekyba. Todėl imta tirti versiją, kad ir Barmalėjus bus prikišęs nagus prie šio biznio. Šiaip jau policijai buvo žinoma, kad pagrindinis V. Česnaičio pajamų šaltinis – kontrabandinės degtinės verslas. Visų tų versijų tyrimas atvedė į aklavietę – žudikas, nors ir nesislapstė, dingo be pėdsakų.
Patikėjo naujokui
Ta byla iš archyvo buvo ištraukta, kai parodymus ėmė duoti S. Gaidjurgio parankiniai. Artūras Damkus papasakojo, kad praėjus 4–5 dienoms po Mindaugo Bendzalausko ir Aidano Simonavičiaus nužudymų, Sigitas pradėjo kalbėti, kad, girdi, reikia „užversti karatistą“, nes šis bendraująs su Bėgliko grupuote. Sakydamas „karatistą“, S. Gaidjurgis turėjo omenyje V. Česnaitį.
Nužudyti su konkuruojančia grupuote bendraujantį Barmalėjų S. Gaidjurgis patikėjo Artūrui Damkui bei Mariui Marijošiui.
M. Marijošius buvo naujas tarp Gaidjurginių ir tik rugpjūčio 11-ąją išėjęs iš įkalinimo įstaigos. Į Pravieniškes Klaipėdos rajono teismo nuosprendžiu M. Marijošius buvo dešimčiai metų patekęs už išžaginimą. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas M. Marijošių į laisvę lygtinai išleido 2 metais ir 11 mėnesių prieš terminą.
Grįžęs į uostamiestį M. Marijošius jau pirmomis laisvės dienomis susitiko su Sauliumi Čiuželiu, Aldu Pociumi, A. Damkumi. Su pastaruoju 1993–1995 metais buvo kartu kalėjęs, tad jiedu buvo gerai pažįstami. Pamatęs, kad panašūs tipai laisvėje gyvena kaip kokie turtuoliai, M. Marijošius nedvejodamas nusprendė prisidėti prie gaujos. Pirmoji užduotis jam ir buvo nužudyti V. Česnaitį.
Iš pradžių planuota V. Česnaitį papjauti, vėliau S. Gaidjurgis apsigalvojo ir A. Damkui davė revolverį su šoviniais. Tą ginklą jis tą pačią dieną perdavė M. Marijošiui. Šis beveik savaitę sekė V. Česnaitį, sužinojo jo darbotvarkę ir nusprendė, kad patogiausia nužudyti bus prie „Angies“ sporto klubo. Vieną pavakare A. Damkus su M. Marijošiumi, atėję prie to klubo, pamatė netoliese stovintį V. Česnaičio automobilį. Jame sėdėjo ir mobiliuoju telefonu kalbėjo pats V. Česnaitis. Nieko nelaukdamas, nepaisydamas nei kieme žaidžiančių vaikų, nei praeivių, M. Marijošius priėjo prie automobilio ir iš arti šovė į V. Česnaitį. Padaręs tą kruviną darbą, nužingsniavo namo. Savo ruožtu A. Damkus nieko nelaukdamas irgi spruko iš Minijos gatvės.
Vakare abu susitiko prie „Vingio“ parduotuvės. M. Marijošius atidavė A. Damkui revolverį ir pasakė, kad visi penki šūviai pataikė į galvą. Kitą dieną ginklą A. Damkus grąžino S. Gaidjurgiui.
Keturi šūviai į Armėną
Vieną dieną Ryšininkų gatvės daugiabučio namo laiptinėje buvo nušautas populiarios armėniškų patiekalų kavinės savininkas Samvelas Bochianas-Armėnas. Eidamas į laiptinę, Armėnas, Klaipėdoje išgarsėjęs kaip moterų mėgėjas, net nenujautė, kad čia jo laukia žudikas.
Pagal vėliau aptiktas tūteles policija nustatė, kad žudikas paleido 4 šūvius. Du iš jų pataikė S. Bochianui į galvą. Šis, plūsdamas krauju, dar įstengė liftu pakilti kelis aukštus ir paskambinti į kaimynų duris. Keli jų durų naktį atidaryti neskubėjo, o kai viena moteris duris pravėrė, S. Bochianas įgriuvo vidun jau negyvas.
Anksčiau S. Bochianas buvo sovietų armijos pasienio dalinio karininkas, tad Klaipėdoje gyveno senokai. Sovietams pasitraukus jis ėmėsi verslo – prie pat Melnragės paplūdimio atidarė kavinę „Vėtra“. Uostamiestyje ji pagarsėjo gardžiais armėniškais valgiais. S. Bochianas įsigijo namą Melnragėje, tačiau ten apsigyveno jo giminaičiai, o pats buvęs karininkas tenkinosi butu devynaukštyje. Tai, kad S. Bochianas buvo įsigijęs daug nedraugų tarp „raguotų“ vyrų, po jo nužudymo tardymą nukreipė klaidinga kryptimi. Tačiau visi tie vyrai turėjo alibi. Nužudymo byla buvo kuriam laikui padėta į tardytojų stalčius. Vėl ji buvo prisiminta, kai parodymus ėmė duoti S. Gaidjurgio parankinis Renatas Šadeikis.
Įsakymas iš kameros
Taigi R. Šadeikis papasakojo, kad S. Gaidjurgis dar prieš įkliūdamas Palangoje buvo supykęs ant S. Bochiano – esą tas jį „įdavęs“ kažkokiems baltarusiams. S. Gaidjurgis sakė, kad per susitikimą su baltarusiais jis galįs būti nužudytas.
Vieną dieną S. Gaidjurgis padavė R. Šadeikiui 4 pistoletus ir liepė juos paslėpti. Paskui nuvežė į Melnragę ir parodė S. Bochiano barą prie jūros, jo automobilį. Vėliau dar ne kartą sakė, kad S. Bochianą, girdi, reikia nužudyti, nes kitaip jis galįs nužudyti patį S. Gaidjurgį.
Praėjus dviem savaitėm po S. Gaidjurgio sulaikymo Palangoje advokatas perdavė R. Šadeikiui S. Gaidjurgio raštelį. Jame buvo liepta nesnausti ir greičiau „sutvarkyti Armėną“. Kadangi prieš sulaikymą S. Gaidjurgis buvo minėjęs, kad S. Bochianą turėsiąs nušauti M. Marijošius, tad R. Šadeikis ir perdavė pastarajam vadeivos įsakymą, o kartu – ir du pistoletus.
Apie S. Bochiano nužudymą R. Šadeikis išgirdo per radiją. Tą pačią dieną apie pietus pas jį atvažiavo M. Marijošius ir papasakojo, kad Armėno patykojęs laiptinėje paleido į jį 4 šūvius. M. Marijošius vieną pistoletą grąžino R. Šadeikiui, o kitą paslėpė miške.
Paleistas iš suėmimo S. Gaidjurgis pagyrė savo parankinius už „gerai atliktą darbą“.
Ginklas konteineryje
2003-iųjų gegužę Klaipėdoje, viename iš Ryšininkų gatvėje esančiame daugiabutyje, buvo pasikėsinta nušauti žinomą uostamiesčio verslininką Igorį Udovickį. Namo laiptinėje laukęs žudikas peršovė namo grįžtančiam vyrui krūtinę. Užsikirtus pistoletui mirtino šūvio verslininkas išvengė, o žmogžudys paspruko. Vėliau ginklas buvo rastas šiukšlių konteineryje. Tai buvo pistoletas „Makarov“ su savadarbiu duslintuvu – prie vamzdžio pritvirtintu plastikiniu buteliu. Pastarasis ir išgelbėjo I. Udovickiui gyvybę.
Verslininkas neabejojo, kad pasikėsinimas įvykdytas dėl verslo reikalų. I. Udovickis buvo įsteigęs Biriųjų krovinių terminalą, kurį anksčiau lygiomis dalimis valdė bendrovė „Klaipėdos Smeltė", priklausiusi A. Boso vadovaujamai Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos įmonių grupei. Kai „Klaipėdos Smeltė" atsidūrė verslininko Martino Gusiatino rankose, tarp vyrų kilo nesutarimai. I. Udovickis įsitikinęs, kad dėl konfliktų įmonė buvo atsidūrusi ant bankroto ribos.
Šaudė už 40 000 litų
Pasikėsintojai į verslininko gyvybę buvo surasti ir areštuoti. Tai Linas Jankus, Igoris Pancernas, Igoris Belogubovas ir Aleksandras Minakovas. Už I. Udovickio gyvybę jiems buvo pažadėta 40 tūkstančių litų. Pusė sumos buvo sumokėta iš anksto.
Tyrėjai nustatė, kad žmogžudystės organizatorius – L. Jankus, į verslininką šaudė I. Pancernas, ginklą gavo I. Belogubovas, o auką sekė A. Minakovas. Tad ir bausmes vyrams Klaipėdos apygardos teismas atseikėjo atitinkamai. L. Jankui skyrė 14 metų, I. Pancernui – 12 (vėliau Apeliacinis teismas bausmę pusę metų sumažino), I. Belogubovui – 6, o A. Minakovui – 5 metus nelaisvės.
Apkaltino politiką
Vos tik suimtas L. Jankus per apklausą pareigūnams pareiškė, jog nužudyti I. Udovickį užsakė geras jo tėvų pažįstamas Seimo narys Antanas Bosas. Jo žodžius patvirtino ir I. Belogubovas.
Vėliau L. Jankus savo parodymų išsigynė ir aiškino, kad A. Bosą apkalbėjo, nes kriminalistai grasino jį uždaryti į kamerą su nusikaltėliais, kuriems žinoma, kad jis, L. Jankus, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos agentas.
Teisme liudijęs tuo metu Seimo narys A. Bosas neslėpė, jog pažįsta L. Jankaus tėvus. Rimgaudas Jankus ir jo žmona – geri A. Boso bičiuliai. Kai parlamentaras Karklėje įsteigė Laukinių gyvūnų rezervatą, R. Jankų paskyrė elnyno direktoriumi. Čia buvo įdarbintas ir L. Jankus.
Seimo narys teisme dievagojosi neužsakęs jokios žmogžudystės ir teigė nesuprantąs L. Jankaus kaltinimo motyvų. „Jis manęs prašė paskolinti 20 000 litų, tačiau aš L. Jankui pasakiau, kad paskolų reikia prašyti iš banko“, – teisme aiškino parlamentaras. A. Bosas taip pat neigė, kad I. Udovickio, kurį pažįsta ir vertina kaip gerą verslininką, mirtis būtų jam naudinga ir padėtų išspręsti verslo reikalus.
Žmogžudystės vykdytojai gavo griežtas bausmes, tačiau tikrasis užsakovas taip ir nebuvo išaiškintas. Nebuvo patenkintas ir I. Udovickio prašymas priteisti jam 10 milijono litų neturtinės žalos. Apygardos teismas jam buvo skyręs tik 80 000 litų, tačiau išnagrinėjęs verslininko skundą Lietuvos apeliacinis teismas neturtinę žalą, padarytą verslininkui, įvertino 250 000 litų.
Vėliau tarp I. Udovickio ir „Klaipėdos Smeltės“ prezidento Martino Gusiatino dar kelis metus vyko ginčai. Verslininkai nesutarė dėl Birių krovinių terminalo akcijų, tačiau galų gale 2008-aisiais konfliktas baigėsi taikos sutartimi.
Apie uostamiestyje siautusias gaujas galima pasiskaityti knygoje „Mirties fabrikas“
Petras KURMELIS
