Po aštuonių raundų 109,6 kg sveriantis ir 193 cm ūgio M. Itauma vos pastovėjo ant kojų. Aštuntajame raunde jis pabandė užbaigti kovą anksčiau laiko ir paleido galingą smūgių seriją, tačiau patyręs F. Hrgovičius viską atlaikė ir netgi atsakė tiksliomis atakomis. Sėdėdamas ant kėdutės per 60 sekundžių pertraukėlę, britas sunkiai ir tankiai kvėpavo, o stodamasis susiraukė iš skausmo.
Kroatas pajuto savo progą ir devintojo raundo pradžioje perėmė iniciatyvą, žygiuodamas į priekį ir atlikdamas sunkius smūgius. M. Itauma bandė atsakyti, tačiau jo kūnas jam nebebepakluso – smūgiai tapo plačiais ir netaikliais mostais, o paties atliekamų judesių jėga jį veikė labiau nei varžovo atakos, priversdama svirduliuoti atgal į virves. Likus 33 sekundėms iki raundo pabaigos, teisėjas nutraukė kovą, o brito kūnas galiausiai pasidavė visiškam išsekimui.
Patyrę bokso apžvalgininkai vieningai konstatavo, kad britas tiesiog išsikvėpė. Mankštos fiziologas ir Didžiosios Britanijos bokso kontrolės tarybos licencijuotas treneris daktaras Andrew Usheris „The Athletic“ paaiškino, kas iš tiesų nutinka, kai stipriausių sportininkų rankos ir kojos virsta nevaldoma mase.
„Fiziologijos pasaulyje turime du komponentus, – aiškino A. Usheris. – Tai širdis ir plaučiai, tradiciškai priskiriami aerobiniam pajėgumui, bei raumenų oksidacinis pajėgumas, reiškiantis maksimalų greitį, kuriuo raumenys gali naudoti deguonį energijai gaminti.“
„Daugelis trenerių ruošia tik širdį ir plaučius, manydami, kad tai padės ištverti kovą, tačiau šie organai tik pristato deguonį į raumenį, o šis dar turi sugebėti jį pasisavinti“, – pridūrė specialistas.
Pasak eksperto, jei raumuo to padaryti nesugeba, boksininkui darosi sunku atsigauti tarp raundų, ir kiekvieną naują atkarpą jis pradeda turėdamas vis didesnį deficitą.
„Tai reiškia, kad tokie dalykai kaip stambioji motorika pradės blogėti kur kas greičiau“, – teigė A. Usheris.
Fiziologas, tyrinėjęs bokso reikalavimus ir aktyvių raumenų deguonies suvartojimo greitį bei modelius, pabrėžia, kad nors aerobinio variklio lavinimas yra svarbus, raumenų sistemai reikia geresnio būdo panaudoti gaunamą deguonį.
„Tai turi būti treniruojama kur kas tikslingiau nei dabar, – sakė ekspertas. – Ypač kalbant apie tokius didelius vyrukus kaip M. Itauma, kurie turi daug raumenų masės – jie susidurs su daug didesne deguonies skola nei smulkaus svorio kategorijos atstovai.“
Britą iš kitų sunkiasvorių išskiria greitis ir sprogstamoji jėga, tačiau šios savybės reikalauja didžiulių energijos resursų. Kiekvieno sprogstamo judesio metu raumuo susitraukia ir naudoja deguonį, kurį vėliau būtina atstatyti.
„M. Itaumos atveju ta skola vis kaupiasi ir kaupiasi, – analizavo A. Usheris. – Galiausiai pasiekiama riba, kai raumuo nebegali pasisavinti pakankamai deguonies, jam trūksta jautrumo kalciui, todėl jis tiesiog nebegali susitraukti. Štai kodėl matome kovotojus, kuriems tenka plačiai mosuoti rankomis – jie nebegali sutraukti raumenų, kad išlaikytų peties sąnarį ar klubus tinkamoje padėtyje. Tai tampa panašu į beprasmį mojavimą, kurio didžiausia bėda ta, jog taip sudeginama dar daugiau energijos.“
A. Usheris rekomenduoja treniruoti raumenų gebėjimą pasisavinti deguonį atliekant maksimalius sprintus dviračiu, kai trumpais intervalais dirbama didesniu nei maksimalaus deguonies suvartojimo (VO₂ max) intensyvumu. Tai galima pritaikyti ir boksininkams, naudojant individualiai sekamus intervalus mušant kriaušę.
„Šių sesijų tikslas yra sukurti daugiau mitochondrijų raumenyse, kad turėtumėte didesnį deguonies rezervą ir energijos gamybą, – aiškino treneris. – Tuo pačiu metu gerinate raumens pajėgumą pasisavinti deguonį ir, kas dar svarbiau, resintetinti jį atgal į raumenį.“
Ištvermės sporte šis reiškinys žinomas kaip „atsitrenkimas į sieną“, kai išsenka sportininko glikogeno atsargos. Pavyzdžiui, 2019 m. Londono maratone elitinė bėgikė Hayley Carruthers artėdama prie finišo nebegalėjo valdyti kojų ir finišo liniją kirto keturpėsčia.
„Pradėjau skaičiuoti žingsnius ir mano galva tiesiog atsijungė, – po varžybų „BBC Radio 1 Newsbeat“ pasakojo H. Carruthers. – Manau, kad apakau viena akimi. Tiesiog visiškai negalėjau pakelti kojų. Tai kėlė siaubą.“
A. Usheris pastebi, kad M. Itaumai nutiko būtent tai. Bokso istorijoje yra ir daugiau panašių pavyzdžių: Vladimiro Kličko pirmasis karjeros pralaimėjimas prieš Rossą Puritty ar Davido Haye'aus dvikova su Carlu Thompsonu. Toks išsekimas gali turėti pražūtingų pasekmių, paveikti kognityvinius gebėjimus ir padidinti smegenų traumų riziką. Pasak eksperto, 60 sekundžių pertrauka tarp raundų čia yra kritiškai svarbi, bet sunkiai valdoma.
„Nuskamba gongas, ir gali praeiti keturios ar šešios sekundės, kol sportininkas atsisėda, – detalizavo A. Usheris. – Tada reikia žiūrėti, kaip jis sėdi – ar diafragma suspausta, ar atvira? Priklausomai nuo to, kur dedate ledą, tai gali turėti poveikį arba neturėti jokio. Ir jūs dar bandote duoti nurodymus tam atletui.“
„Jei jie neatsigauna iki paskutinių trijų ar keturių sekundžių, viskas, kas vyko prieš tai, tikriausiai net nepasiekia jų smegenų“, – pridūrė specialistas.
„Be to, kai sunkiai kvėpuojate, prasideda hiperventiliacija, todėl deguonis smegenis pasiekia lėčiau, – perspėjo A. Usheris. – Būtent tada atsiranda didesnė smegenų traumų ir poodinių hematomų rizika.“
Nuo pat kovos pabaigos netyla diskusijos, kodėl britas taip greitai išseko. Dvikovą iš savo namų Škotijoje stebėjusiam A. Usheriui buvo aiškūs keli veiksniai: didžiulė įtampa prieš žengiant į ringą ir nesugebėjimas paskirstyti jėgų.
„Šiam vaikiui teko didžiulis spaudimas, – sakė A. Usheris, prisimindamas kalbas apie galimybę tapti jauniausiu čempionu nuo Mike'o Tysono laikų. – Tas spaudimas padidina adrenalino kiekį, todėl pradedate deginti glikogeną daug greičiau nei įprastai.“
Fiziologas apibūdino M. Itaumą kaip itin įsitempusį – tai buvo visiškai nebūdinga anksčiau ramybe spinduliavusiam kovotojui. Nors įtampa gali būti naudinga, šiuo atveju britas tiesiog degino vertingas energijos atsargas dar neprasidėjus kovai.
Tai pripažino ir M. Itaumos vadybininkas Frankas Warrenas: „Adrenalino lygis prieš kovą galėjo būti kontroliuojamas šiek tiek geriau. Manau, kad jis atrodė išsekęs dar prieš žengdamas į ringą.“
„Stresas pradeda kurti savotišką hormoninį verdantį katilą, todėl epinefrino ir kortizolio lygis pradeda kilti, o tam palaikyti reikia energijos, – aiškino A. Usheris. – Jei išeinate įsitempęs ir turite laukti septynias ar aštuonias minutes, kol iš tikrųjų pradėsite boksuotis, praėjus ringo pranešėjų kalboms ir himnams, jūs jau prarandate energiją.“
Skirtingai nei kitose sporto šakose, kur atletai gali papildyti glikogeno atsargas varžybų metu, boksininkams leidžiama gerti tik vandenį. M. Itauma pradėjo aktyviai, užėmė ringo vidurį ir atakavo F. Hrgovičių greitais, sprogstamais smūgiais į galvą bei korpusą. Tačiau jau trečiajame raunde pasimatė pirmieji nuovargio ženklai.
„Kai galvojate apie iš kūno išeinančią energiją, turite tai vertinti dviem aspektais, – sakė A. Usheris. – Pirma: širdis ir plaučiai, antra: raumenys. Ir raumuo čia yra karalius, nes jei jis negali gauti deguonies iš kraujo, jis negali susitraukti ir funkcionuoti.“
„Būtent tai ir nutiko M. Itaumai, – konstatavo specialistas. – Jo raumenys pasiekė tašką, kai nebegalėjo susigrąžinti pakankamai deguonies, ir tuo metu vienintelis dalykas, kurį galite daryti, yra aklai mosuoti. Čia ir išryškėja efektyvumo svarba. Tokiose situacijose reikia tausoti energiją, išlaikyti ringo centrą, tiesiog mesti tiesius smūgius priekine ranka ir neleisti varžovui atsipalaiduoti.“
Būdamas vos 21-erių, M. Itauma dar turi marias laiko mokytis ir suprasti savo klaidas.
„Galite duoti Mosesui gerą variklį, bet jei jis jį vairuos kaip „Ferrari“, kaip tai darė šioje kovoje, jis ilgai netemps, – apibendrino A. Usheris. – Tai yra mokymosi proceso dalis. Bet kai tau 21-eri, o tavo didžiulė kova transliuojama visame pasaulyje, kiek viso to paveikia tavo psichologiją?“
Sekite naujausius Eurolygos įvykius. Visas naujienas apie Eurolygą ir Žalgirio rungtynes rasite čia.
