Realybę stebintis ir analizuojantis žmogus mano klausimus pavadins idealistiniais arba net visiškai kvailais. Ir jis bus teisus, jei žiūrės, “kaip yra”, ignoruodamas, “kaip galėtų būti”.
Todėl aš vis dėlto klausiu, ar įmanoma sustiprinti atkurtą nepriklausomą valstybę, jei vis dažniau ir vis įžūliau valstybės tarnautojai dirba ne kaip valstybininkai, o kaip “uabininkai”. Jei vis akivaizdesnės abejotinos jų moralinės, dorovinės nuostatos? Jei vis daugiau į svarbius postus “pasodintų” politikų tik pradeda švebeldžiuoti jiems patikėtos srities abėcėlę?
Įtakos nepadaręs
“Dialogas” nuo pat nepriklausomybės atkūrimo įdėmiai stebėjo ir rašė apie Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto veiklą ir dabar su liūdesiu turime konstatuoti, kad per penkiolika valstybės gyvavimo metų šis komitetas jokios svarbios įtakos šalies gyvenimui nepadarė. Taip, jis svarstė ir priiminėjo įstatymus, taip, jis rengė daug pasitarimų ir posėdžių, taip, jis važinėjo į konferencijas Lietuvoje ir užsienyje, tačiau visų tų “judesių” efektyvumas buvo menkas, “nepagimdęs” jokios naujos idėjos nei kultūros, nei mokslo, nei švietimo srityse. Gal tai ne komiteto priedermė? Nemanau. Iš naujo kuriant savo valstybę per maža būti tik funkcionieriumi ir tenkintis minimaliais reikalavimais sau. Reikia kūrybos dvasios, naujų idėjų paieškos ir pasiūlos.
Seimo komiteto pirmininku gali būti bet kas
Nepriskirkite šiam teiginiui blogo kvapo. Jis bekvapis, t.y. konstatuojantis ir liudijantis demokratijos realumą: kuri partija laimi daugiausia žmonių simpatijų, ta patenka į Seimą ir skiria ministrus, komitetų pirmininkus bei kitokių rimtų institucijų vadus.
Aukščiausiosios Tarybos metais (1990-1992) Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku tapo Gediminas Ilgūnas ;- Sąjūdžio žmogus, istorikas, rezistentas. Jis daug kovojo, kad aukštasis mokslas netaptų mokamas ir kad Švietimo įstatyme nebūtų įteisintas privalomas tikybos dėstymas.
Į Seimą sugrįžus buvusiems komunistams (1992-1996), komitetui vadovavo prof. Bronius Genzelis. Iš karto suaktyvėjo Sąjūdžio į šoną pastumtieji. Jie Seime rado prieglobstį ir stipriai puolė švietimo reformos vyksmą. Jei tuometinis prezidentas A.Brazauskas nebūtų ištaręs “Koncepciją remiu”, švietimo vežimas su trenksmais būtų pradėjęs dardėti visai į kitą pusę. Komiteto pirmininkas prof. B. Genzelis buvo savotiškas ryšininkas tarp pirmųjų švietimo strategų ir tuometinės valdžios.
Su konservatoriais atėjęs (1996-2000) dr. Žibartas Jackūnas iš pradžių kankinosi dėl ministru tapusio akad. Zigmo Zinkevičiaus ir jo neprofesionalios komandos veiklos. Pastarąjį pakeitus - pražuvo parlamento kasdienybėje.
2000-aisiais Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku tapo ryški natūra - profesorius, senojo universiteto rektorius, rinkimus laimėjusios socialliberalų partijos narys Rolandas Pavilionis. Jis turėjo idėjų. Būdamas karštas tribūnas ėmė jas skelbti, nesuderinęs nei su komitetu, nei su partija, ir… neišbuvo visos kadencijos nei partijoje, nei komiteto pirmininko krėsle. Šį laiką galima pavadinti intensyviu, bet ne pačiam komitetui, o tik jo pirmininkui. Tačiau nors veiklos buvo daug - rezultato jokio. R. Pavilionio pasiūlytas ir priimtas Aukštojo mokslo finansavimo įstatymas vėliau buvo atšauktas. Suburta moratoriumo grupė, norėjusi stabdyti mokyklų tinklo pertvarką, papurkštavo ir nutilo. R. Pavilionį pradžioj palaikęs premjeras A. Brazauskas gana greitai nuo jo atšalo. Profesorius pakeitė partiją ir didelei jį pažinojusių intelektualų nuostabai atsistojo į pirmąsias Rolando Pakso šalininkų gretas.
Profesorių, akademiką pakeitė buvęs mokyklos direktorius iš Šiaulių Valerijus Simulikas. Būdamas komitete jis, ko gero, net valstybinės švietimo klausimų apimties ir svarbos suvokti nespėjo, bet su tuometiniu švietimo ir mokslo ministru Algirdu Monkevičiumi pakankamai priintrigavo ir pasiekė, kad šis pasibaigus kadencijai net eiliniu nariu į Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą nepatektų. Tiesa, ir mokyklų direktorių lobistu V. Simulikas sėkmingai padirbėjo - jo dėka šie tapo “amžini”.
Pastarojo Seimo kadencijoje (2004-2008 m.) Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto postas teko Darbo partijai, ji pirmininku paskyrė savo narį Vydą Gedvilą.
Kuo politiko darbas panašus į trenerio?
Kas visuomenei žinoma apie naująjį komiteto pirmininką? Kad buvo geras moterų krepšinio treneris. Ar treneris turėjo laiko ir noro domėtis mokslo, kultūros ir švietimo problemomis? Vargu. Įmetė jį - nesibaido, drąsinasi, kad švietimo reikalams turi gerą ekspertę - žmoną (dirba mokytoja).
Bet praėjo jau trys mėnesiai, o darbų nematyti. Šio komiteto - Švietimo, mokslo ir kultūros - puslapiai internete tušti.
Spaudi Naujienos ir aktualijos, atsiverčia štai tokia seniena:
Valstybinė kultūros politika Lietuvai stojant į Europos Sąjungą (2003 04 11)Konferencija-diskusija “Švietimo įstatymo naujosios redakcijos koncepcija ir švietimo reformos eiga” garso įrašas (2001 12 21)
Spaudi Darbo planai, atsiverčia tuščias puslapis. Tas pats siurprizas paspaudus ir visus kitus šio komiteto veiklą atspindinčius mygtukus: Savaitės darbotvarkės, Apie posėdžius, Projektų svarstymo eiga, Parlamentinė kontrolė, Ataskaitos. Jei nė vienas “langelis” nebūtų užpildytas, galvotum, kad svetainė mirus, bet viena “kišenė” pilna - Komiteto sudėtis pateikiama.
Nejau tik tiek ir liks? O gal patyręs krepšinio treneris privers politikų “komandą” žaisti visu pajėgumu?
Klausimas akivaizdžiai retorinis, kaip, beje, ir pradžioje parašytieji.
Elena Tervidytė yra “Dialogo” vyr. redaktorė.
