elena tervidytė

Panevėžyje - dokumentinio filmo apie Jurgą Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“ premjera bei E. Tervidytės fotografijų paroda  „Jurga Ivanauskaitė. Paskutinieji gyvenimo mėnesiai“ Vasario 20 d., penktadienį, Panevėžyje, kino centre „Garsas“ – ilgai laukto dokumentinio filmo apie rašytoją, dailininkę ir keliautoją Jurgą Ivanauskaitę premjera, bei Elenos Tervidytės fotografijų parodos  „Jurga Ivanauskaitė. Paskutinieji gyvenimo mėnesiai“ atidarymas.

Filosofijos profesorių Arvydą Šliogerį kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė. Pakalbėkime apie tai, kas darosi žmogui, mažam ir suaugusiam, kai ant jo galvos be paliovos „liejasi“ vis didesni informacijos srautai. Prasidėjo, sakyčiau, naujų technologijų tironija. Taip, ir mūsų visuomenė vis labiau virsta vaikų darželiu. Žmonės nebemoka arba nebenori spontaniškai gyventi - laukia, kad kas nors juos pamokys. Pvz.

Šis straipsnis skirtas ne nepriklausomos Lietuvos 15-osioms metinėms, o bendrapiliečiams - dar mylintiems ir gerbiantiems savo Tėvynę, dar trokštantiems ir dirbantiems, kad čia ir dabar, ir rytoj Žmogui būtų gera. Gyvenimo realybė kiša mums panosėn visokius smirdalus - politikų amoralumą, korupcijos skandalus, baisiausias žmogžudystes - ir laukia, rupūžė, ir tikisi, kad mes nuvargsim ir pasakysim: velniop tą demokratiją, kiek galima vargti - duokit mums sotesnį ir ramesnį gyvenimą. Neišdegs.

Realybę stebintis ir analizuojantis žmogus mano klausimus pavadins idealistiniais arba net visiškai kvailais. Ir jis bus teisus, jei žiūrės, “kaip yra”, ignoruodamas, “kaip galėtų būti”. Todėl aš vis dėlto klausiu, ar įmanoma sustiprinti atkurtą nepriklausomą valstybę, jei vis dažniau ir vis įžūliau valstybės tarnautojai dirba ne kaip valstybininkai, o kaip “uabininkai”. Jei vis akivaizdesnės abejotinos jų moralinės, dorovinės nuostatos? Jei vis daugiau į svarbius postus “pasodintų” politikų t...

Negaliu kalbėti apie visą Vyriausybės programą, bet apie švietimo, mokslo ir informacinių technologijų dalį galima šviesiai tiesiai pasakyti - ją rašė ir kūrė ne tie, kurie dabar turės vykdyti. Kodėl taip atsitiko? Visiškai izoliuotas Pirmiausiai todėl, kad socdemų viceministras Rimantas Vaitkus nė kiek neabejojo, kad taps ministru. Jam ir buvo patikėta rengti naujosios Vyriausybės programos švietimo ir mokslo dalis.

Jau turime tryliktąją LR Vyriausybę. Tiesa, dar neprisiekusią, bet labai įdomiai formuotą. Kai prezidentas Valdas Adamkus “nepraleido” į ministrus (švietimo ir mokslo bei vidaus reikalų) dviejų siūlytų kandidatų (Rimanto Vaitkaus ir Viktoro Muntiano) ir patvirtino naujai pateiktas kandidatūras (Juozo Antanavičiaus ir Gintaro Furmanavičiaus), visi iš karto suklego: ar anuos du pakeitusieji vertesni, kokia jų vadybos patirtis, kompetencija ir t.t. Kitaip sakant, - ar bėgant nuo vilko neužbėgta a...

Prezidentas Valdas Adamkus, atsižvelgdamas į koaliciją sudariusių partijų nuomonę, ministru pirmininku vėl pasiūlė Algirdą Brazauską. Neabejodamas, kad Seimas jo kandidatūrai pritars, “amžinasis” premjeras lapkričio 23 d. parlamente pasakė kalbą. Apibūdindamas “šiandieninę situaciją” A.Brazauskas teigė, kad “mūsų ekonomika padarė didelį šuolį į priekį”, o kalbėdamas apie tai, ką Vyriausybė ir premjeras turės nuveikti, jis prabėgomis paminėjo visas valstybės finansuojamas sritis.

Daug šansų, išbandymų, iššūkių likimas suteikia Dariui Kuoliui. Visos jo užimtos pareigos liudija apie dalyvavimą prie pačių ištakų - pirmas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, įtakingas naujai įkurto Atviros Lietuvos fondo žmogus, vienas svarbiausių Prezidento V.Adamkaus pirmos kadencijos patarėjų, dabar vėl netikėtas posūkis - D.Kuolys tapo naujai įkurto Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi.

Uždaromas Visagino valstybinės kalbos centras. Šią netikėtą naujieną "Dialogui" pranešė centro direktorė Elena Čekienė. Ji perskaitė mūsų savaitraštyje (Nr. 22) spausdintą straipsnį apie Visaginą ir pabandė lyg skęstantysis dar griebtis viešumo šiaudo. Visagino valstybinės kalbos centras buvo įkurtas 1990-aisiais. Direktorė prisimena, kad tada jai nejauku būdavo ateiti į darbą, nes nuo šešių ryto žmonės stovėdavo eilėje, kad tik užsirašytų į lietuvių kalbos kursus.