Duoklė dailės patriarchui
Tradicinis vasaros renginys tarptautinis tapytojų pleneras į Bistrampolio dvarą sukvietė gabiausius Lietuvos ir užsienio dailininkus. Praeities dvasia ir gamtos ramybe alsuojančioje aplinkoje menininkai kurs darbus, kurie vėliau papuoš miesto erdves.
Kaip teigė plenero kuratorius, Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas, svarbiausias plenero tikslas – prisiminti ir pagerbti žymų tapytoją, dailės patriarchą Kazimierą Naruševičių, kuris buvo daugelio šiandienos menininkų mokytojas. Į plenerą kviečiami profesionalūs skirtingo stiliaus dailininkai. Kadangi plenero organizatoriai dalyviams neprimeta jokios temos, darbai turėtų būti labai įvairūs.
„Pagrindinis plenero tikslas yra pagerbti ir prisiminti koloristikos meistrą Kazimierą Naruševičių, be kita ko, plenero metu užsimezgusios pažintys perauga į nuoširdų bendradarbiavimą – čia dalyvavę menininkai į Panevėžį grįžta jau su personalinėmis parodomis, kviečiasi mūsų dailininkus į įvairius plenerus, seminarus. Vyksta nuolatinis judėjimas“, – sakė T. Rudokas.
Šiais metais plenere dalyvauja dailininkai lietuviai Arvydas Baltrūnas, Marius Strolia, Agnė Juršytė, Tomas Rudokas, Artūras Stančikas, iš Latvijos jau ne pirmą kartą atvykusi Ingūna Liepa, Monika Kšakevič iš Lenkijos bei Natalija Dziamšova iš Baltarusijos.
Reikia prisijaukinti aplinką
Pirmosiomis plenero dienomis daugelis menininkų mėgavosi nuostabiu dvaro ansambliu ir ieškojo, eksperimentavo, žaidė su spalvomis, vaizdais, simboliais. Prie molberto lauke dvaro ratinę piešęs tapytojas iš Vilniaus Arvydas Baltrūnas teigė, kad jam reikia nemažai laiko, kad galėtų prisijaukinti aplinką.
„Pavydžiu tiems, kurie gali tik atvažiavę iš karto pulti dirbti, man reikia laiko. Aišku, jeigu atvažiuoji iš karto su idėjomis, daug lengviau, bet kai tenka dirbti iš gamtos, reikia tam tikro adaptacijos laikotarpio.
Atsimenu, kai buvau studentas, mus kelioms savaitėms išveždavo į praktiką, visus darbus, kuriuos nutapydavau pirmąją savaitę, reikėdavo arba perpiešti, arba išmesti“, – pasakojo A. Baltrūnas.
Nors adaptacijos laikotarpis ir užtrunka, menininkas stengiasi nepraleisti galimybės tapyti lauke, todėl vasaromis jį dažnai galima sutikti viename ar kitame plenere.
Prieš penketą metų jis taip pat dalyvavo tarptautiniame plenere, skirtame K. Naruševičiui atminti. Menininko šaknys – Aukštaitijoje, todėl į Panevėžį jį veja ir tam tikri sentimentai. Kita vertus, pasisemti naujų idėjų tapytojas gali tik gamtoje. „Plenerų sumanymas ir yra toks, kad galėtume padirbėti lauke. Dirbtuvėse dirbdamas nejučia imi kartotis, o gamta visada būna neišsemiama, čia itin plati naujų spalvinių santykių gama. Ypač mane traukia vanduo, nes jame atsiranda atspindys, nors ir netikras vaizdas, bet suteikia netikėtumo, keistumo“, – atviravo tapytojas.
Leidosi į eksperimentus
Į Panevėžį, gimtąsias vietas po daugelio metų sugrįžti buvo smagu ir Mariui Stroliai. Pleneras ne tik puiki vieta mintimis grįžti į vaikystės pasaulį, bet ir atgaivinti prisiminimus apie K. Naruševičių. Nors asmeniškai pažinti tapytojų korifėjaus M. Stroliai neteko, tačiau daug apie jį girdėjo iš savo mamos, kuriai dailę tuometėje mergaičių gimnazijoje dėstė K. Naruševičius. Vėliau kaip pavaduojantis mokytojas kelias pamokas jis vedė ir Mariui.
„Nedaug teko su juo tiesiogiai susidurti, bet ir dabar dar atsimenu, kad mus, vaikus, labiausiai sužavėjo jo maniera tapyti itin drąsiais potėpiais“, – prisiminė menininkas.
Eksperimentuoti mėgstantis M. Strolia pirmosiomis plenero dienomis vis dar ieškojo, kaip galėtų suderinti abstraktų ir realistinį vaizdą, spalvines gamas. Mariaus teigimu, dvaro aplinka – jo įkvėpimo šaltinis.
„Vis dar eksperimentuoju. Kaip mano darbas turėtų atrodyti, įsivaizduoju, bet kur nuves visi tie kūrybiniai ieškojimai, nežinau. Žinau tik tai, kad bus daug žalios ir baltos spalvos, kaip ir šis dvaras, paskendęs žolėje“, – kūrybinius užmojus atskleidė M. Strolia.
Kalba spalvomis
Į ieškojimus ir tam tikrus eksperimentus pasinėrė ir viena jauniausių ir jausmingiausių plenero dalyvių Agnė Juršytė. Merginos teigimu, ištrūkus iš triukšmingos ir chaotiškos didmiesčio aplinkos į tokį ramybės kampelį ištinka tam tikras kultūrinis šokas, todėl jos darbai bus labai skirtingi.
„Dažnai būna taip, kad atvykus iš miesto, iš to nuolatinio skubėjimo, šurmulio, chaoso ir pirmasis darbas būna atspindys to, kaip tu gyvenai, paskui tas gyvenimas persipina su plenero aplinka, sutiktais žmonėmis ir galiausiai pereinu prie absoliučios ramybės. Todėl ir mano pirmasis darbas – ryškiai mėlynos spalvos, antrasis bus raudonas, o paskutinis – tikriausiai baltas arba juodas. Patenku į savotišką transą, o paskui, kai iš šalies pasižiūriu į savo darbus, atrodo, kad juos nutapiau ne aš“, – pasakojo mergina.
Spalvos, anot menininkės, yra galimybė ir būdas atskleisti savo jausmus, išgyvenimus. Nors daugelis kritikų, išvydę Agnės darbus, pastebi, kad ji dažniausiai prabyla per žmonių veidus, ypač akis, mergina savo išraiškos būdu laiko spalvą. Tačiau pripažįsta, kad visi jos gyvenimo kelyje sutikti žmonės yra savotiški vedliai į kūrybos pasaulį.
„Spalvomis kuriu emociją, visa tai, ką išgyvenu. Man atrodo, kad spalva turi patį stipriausią poveikį žmogui. Mano gyvenime dabar toks periodas, kai piešiu žmonių, sutiktų savo gyvenimo kelyje, veidus. Ir visos emocijos išeina per spalvas“, – kalbėjo A. Juršytė, pripažinusi, kad jai labai sunku pasakoti apie savo darbus.
Karaliauja moterys
Moterys kaip kūrybos objektas yra ne tik A. Juršytės, bet ir iš Lenkijos atvykusios Monikos Kšakevič darbuose. Monikos dailiosios lyties atstovės itin gražios, moteriškos, jausmingos ir romantiškos. Menininkė iš šalies kaimynės pasakojo, kad visa dvaro aplinka jai primena N. Michalkovo filmą apie turtingų šlėktų gyvenimą, tad ir jos darbuose – į dvaro rūmų ponias ir paneles panašios moterys.
„Savo dirbtuvėse daugiausia piešiu peizažus, natiurmortus ant senų baldų durelių, pastatų, turinčių garbingą praeitį, lentų. Tačiau ši romantinė dvaro aplinka mane įkvėpė tapyti moteris, atskleisti jų grožį. Tik mano aktuose jokio erotikos prieskonio nerasite, tik daug paslapties, intymumo ir romantikos“, – jausmingai buvo nusiteikusi Monika.
Gamtos grožį ir istorijos dvelksmą, atsispindintį aplinkoje, pirmiausia įžvelgė ir Baltarusijos menininkė Natalija Dziamšova. Dailininkė suplanavusi, kad vienas jos darbas bus žirgai, kitas – senas lėktuvėlis ir trečiasis – nuostabaus grožio lelijos vandens tvenkinyje.
„Jau prieš pusmetį nusprendžiau dalyvauti viename Baltarusijos plenerų, skirtam Pirmajam pasauliniam karui, tačiau taip sutapo, kad buvau pakviesta į plenerus ir Latvijoje, ir Lietuvoje, susitariau, kad temą plėtosiu savarankiškai. Nustebau, kiek daug medžiagos radau čia, Bistrampolio dvare: ir 1908 m. lėktuvą, kokie skraidydavo Pirmajame pasauliniame kare, ir nuostabius žirgus. Pirmasis pasaulinis karas buvo paskutinysis, kuriame dalyvavo arklių divizijos. O trečiasis darbas – lelijos – yra kaip grožio simbolis, dvaro puošmena ir duoklė“, – pasakojo iš Vitebsko atvažiavusi menininkė.
Lina DRANSEIKAITĖ
