Apie tai, ar sustabdysime narkotikų marą mokyklose, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Prevencijos koordinavimo skyriaus vedėja Aušra Želvienė, teisininkas, politikas Vytautas Bakas ir Gargždų atviro jaunimo centro direktorius Aidas Kryževičius.
Ponia Želviene, apie tą informavimą, galbūt nežinojimą, kur kreiptis tėvams ir mokiniams pagalbos. Kiek jūs tame matote problemą?
A. Želvienė: Aš tame didelės problemos nematyčiau ta prasme, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas praeitais metais absoliučiai visoms mokykloms išplatino rekomendacijas, kur kiekvienoje savivaldybėje galima kreiptis, jeigu reikia pagalbos.
Problemą aš galbūt matyčiau truputėlį iš kitos pusės. Tai yra – mokyklų slėpimas ir neatviras bendravimas apie narkotikų vartojimą. Ta prasme, kad vos ne mokykla yra nepaprastai gera, joje problemų nėra ir jie išvis nežino, kas yra tie narkotikai. Tai, ko gero, yra visiškai atgyvenęs požiūris ir šito labai siūlyčiau vengti, nes, ko gero, absoliučiame daugelyje mokyklų narkotikų problemų yra.
Vis dėlto, mokykla galėtų būti viena iš tų stotelių, kurioje būtų pasakoma tiek tėvams, tiek vaikams, kad reikia kreiptis pagalbos. Jei mokykla negalės padėti, tai nukreips į savivaldybę, kur yra biuras, kuris turi ankstyvosios intervencijos programas, savivaldybėje yra išvystytas tinklas, kuris irgi gali padėti. Yra psichologai, yra išties daug paslaugų, tiesiog reikia kreiptis ir pasakyti, kad turiu problemų. Bet šito dažnai yra vengiama.
Visi esame bendruomenė ir nebūtinai tai turi būti tavo biologinis vaikas, kuris turi problemų, galbūt tai yra kaimyno vaikas, turintis problemų ir kuriam galima pasiūlyti pagalbą. Tiesiog apie tą problemą reikia kalbėti ir ją pripažinti.
Kiek, jūsų nuomone, tiek vaikai, tiek tėvai žino, kur kreiptis pagalbos, kai yra ta problema? Ir kiek, jūsų nuomone, yra tas problemos slėpimas iš pačių mokyklų?
A. Kryževičius: Dėl informacijos, kur kreiptis dėl pagalbos, manau, yra daug tinklų ir ta informacija yra tikrai prieinama. Tik galbūt patys tėvai prisibijo arba galvoja, kad gali patys išspręsti šitą problemą.
O dėl mokyklų problemos slėpimo, tai taip, mokyklos ir pačios slepia. Bet ir ne tik – viena iš problemų mokykloje yra ta, kad atskleidžiamos pačių pranešėjų tapatybės kitiems mokiniams. Patys mokytojai pasako, kas pranešė apie narkotikų prekybą arba narkotikų vartojimą. Tai mokyklų administracijoms reiktų labai stipriai į tai atsižvelgti.
Taip pat jaunuoliai, kurie yra prasižengę, yra žeminami pačių mokytojų. Tarkime, jei mokinys kažkada vartojo, tai gali daryti įtaką net jo pažymiams. Reiktų diskutuoti apie tai, kad tokių vaikų negalima žeminti, o reikia ieškoti pagalbos.
Pone Kryževičiau, kaip apskritai matytumėte tą mokytojo vaidmenį? Ar turėtų būti kažkokia informacinė kampanija, ar patys mokytojai turėtų turėti daugiau galių, pavyzdžiui, tikrinti mokinių daiktus?
A. Kryževičius: Dėl mokytojų, tai jie turi labai daug darbo ir dar papildomai pridėti tikrinimus ar kažką panašaus būtų tikrai netikslinga. Tuo labiau, kad ir taip yra mokytojų trūkumas.
Vienas dalykas, ką mes, kaip jaunimo centras, kartu su Vilniaus Žalianamiu inicijavome, tai yra jaunimo darbuotojų mokykloje vaidmenį. Tai yra nepriklausomi socialiniai darbuotojai, kurie gali užsiimti šita prevencija, gali su jaunuoliais diskutuoti, kalbėti.
Pone Bakai, būtent apie mokyklų ir mokytojų vaidmenį – švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas sakė, kad nenori, jog mokytojai taptų policininkais. Bet girdime, kad mokytojai arba slepia problemą, arba kartais ir gėdija vaikus. Tai ką daryti dėl to?
V. Bakas: Aš dėl to ir kalbėjau apie pagalbos sistemos sukūrimą, kur čia sako, kad jos pakankamai, bet kai jos reikia konkrečiam vaikui ir žmogui, tada atsiranda problemos. Mokytojai nežino, kaip padėti, o pas specialistus reikia laukti didžiulėse eilėse.
Dabar apie švietimo ministro pasakymą – tai rodo, kad žmogus nėra įsigilinęs ir kažkaip bando manipuliuoti keistais populistiniais pasiūlymais. Be abejo, mokytojai turi mokyti, jie neturi būti policininkai, neturi daryti mokinių kratų, tam yra galimybė, ką ir siūlo policija, mokyklose įdiegti pagalbos mygtukus. Gali atvažiuoti policija ir patikrinti, jeigu yra įtariama prekyba narkotikais ar vartojimais.
Antra, yra Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. Aš noriu pasakyti, kad nereikia pulti tų mokytojų, nes mokytojų darbas yra mokyti, be abejo, reikia juos mokyti, kaip elgtis tokiose situacijose, kaip tam vaikui padėti. Be abejo, mokytojų bendruomenės vaidmuo yra labai svarbus kuriant psichologinį klimatą mokyklose.
Pavyzdžiui, kai kurie vaikai vartoja narkotikus juk ne šiaip dėl pramogos, dalis vaikų vartoja dėl to, nes yra didžiuliai krūviai, didžiuliai stresai, kad yra kažkokios problemos šeimoje. Tai link ko aš čia lenkiu? Jeigu vaikas aptinkamas vartojantis narkotikus, tai reikia įjungti atvejo vadybą, turi būti atlikta atvejo analizė, kodėl jis tą daro, kalbėtis su tėvais, o ne blogus pažymius mokiniui rašyti.
Ta prasme, kaip yra ir su smurtu šeimose – turi būti atlikta atvejo analizė, išnagrinėta situacija, įtraukta vaiko teisių apsaugos tarnyba. Jeigu kažkurioje mokykloje yra tendencija ar kažkokioje klasėje, tada mes galime kalbėtis su mokytojais, auklėtojais, kodėl taip yra.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Visi kiti turi kažką daryti, jų nėra.
Kur tėvai, ar jie žino ką nors apie savo vaikus??
