Tiesa, kad dainuoti pradėjote dvyliktoje klasėje gospelo chore?
Dainuoti tikrai pradėjau tik dvyliktoje klasėje, iki tol grojau smuiku, fleita ir fortepijonu. Mano gyvenime iki vėlyvos paauglystės buvo daug klasikinės muzikos, vėliau viskas kiek pasikeitė. Gospelo muzika – savotiška malda. Tekstas, melodija, harmonija pakelia nuo žemės, jaudina širdį. Prisimenu, kai pirmą kartą Švedijos festivalyje išgirdau svečių chorą iš JAV, kur bažnyčiose skamba gospelo muzika, akys buvo pilnos ašarų...
Kas jūsų tėvai ir kokia dvasia jus auklėjo?
Mano tėvai – muzikantai. Mama pianistė, tėvelis groja vargonais ir klavesinu. Augau, kaip man dabar atrodo, labai smagiai, turiu dar sesę ir brolį. Gyvenome su seneliais nedideliame butelyje, susigalvodavome veiklos ir žaidimų, dainuodavome liaudies dainas. Sekmadieniais močiutė vesdavosi į bažnyčią.
Karjeros pradžioje dainavote kaip pritariančioji vokalistė daugeliui Lietuvos žvaigždžių. Ar sklandu bendrauti su įžymybėmis iš arti?
Pritariančiosios vokalistės patirtis be galo naudinga. Visų pirma, iš užkulisių pamatai visą „virtuvę“. Dainuodama su Lietuvos žvaigždėmis jokių ypatingų sunkumų nepatyriau, su įnoriais ir kaprizais nesusidūriau. Scenos profesionalai – protingi žmonės. Reikalauja tik to, kas būtina, kad pasirodymas būtų kuo geresnis.
Ar patiko dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje? Juk į ją susirenka visokio plauko marginalų, kurie verčiau dainuotų duše. Kaip Jums atrodo, tie dainininkai šventai tiki, kad yra talentingi, ar tiesiog ieško reklamos?
„Eurovizija“ – puikus būdas išbandyti save, taip pat – prisistatyti auditorijai. Tikrai ne visi žmonės atvažiuoja į koncertus Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose, daugumai televizorius yra tiesos ir naujienų nešėjas. Iš dalyvaujančių kiekvienas turi savo motyvus. Nesmerkiu tų, kurie eina pasireklamuoti, – tai jų teisė. O jei dar scenoje nesusimauna, tai reklamą tikrai galima vadinti vykusia, tiesa? Jei pasiseka sėkmingai sudalyvauti, galbūt seksis ir vėliau, tereikia dirbti ir išnaudoti sėkmės akimirką.
Ar per koncertus jaudinatės prieš publiką?
Dažniausiai tai labai priklauso nuo bendros savijautos, nuotaikos ir fizinės formos. Jeigu sergu, negaluoju, esu prikimusi ar ką skauda, tada stresas didesnis, nes niekada nežinai, ar šlubuojanti sveikata nepakiš kojos per pasirodymą. Ekstremalių situacijų gal nėra buvę. Krypteli koja lipant laipteliais į sceną, supainioju arba pamirštu žodžius. Bet kol kas nepasitaikė situacijos, iš kurios nebūtų pavykę išsisukti. Turbūt esu laiminga.
Jus kviečia dainuoti į privačius renginius?
Taip, dainuoju privačiuose renginiuose. Nebijau pripažinti, kad kol kas tai – vienas rimtesnių pragyvenimo šaltinių. Bet džiaugiuosi, kad ir per atvirus koncertus surenka pilnos salės. Tai be galo malonu ir skatina judėti į priekį.
Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, kurie bamba, kad čia nėra darbo, ir emigruoja?
Pasakyčiau, kad, ko gero, deda per mažai pastangų. Toks jau mūsų, lietuvių, būdo bruožas – niurnėti. Kartais tereikia nutilti, apsidairyti ir griebti bent menkiausią galimybę. Nėra ką veikti? Susigalvok! Pasek draugų pavyzdžiu. Mūsų talentai bei galimybės burbant galvelėse taip ir užmiega. Gaila.
Nenorėtumėte dainuoti kokiame madingame Londono klube?
Žinoma, kad norėčiau. Bet tam visiškai nebūtina emigruoti.
Ką manote, kai lietuvės emigrantės uždarbiauja dainuodamos gatvėje? Ar galėtumėte šitaip dainuoti lietui lyjant?
Manau, kad susiklosčius situacijai tikrai galėčiau dainuoti gatvėje lyjant lietui. Šiandien man tai netgi atrodo šiek tiek romantiška. Žinoma, kai kurie pagrasintų piršteliu ir pasakytų, kad nesuvokiu, ką reiškia maistui ir pragyvenimui uždarbiauti gatvėje.
Jūs atrinkote „Chorų karų“ „Šachmatinio choro“ dalyvius. Ar tarėtės su grupe „ŠarkA“? Ar nėra taip, kad žmonės „iš gatvės“ geriau dainuotų nei jos?
Taip, buvau tas žmogus, kurį „ŠarkA“ merginos pasikvietė būti choro vadove. Per atrankas užsirašinėjome pastabas, vėliau diskutavome, nes puikiai žinojome, kokių žmonių į chorą ieškome. Galbūt kai kurie dainuoja geriau, nei „ŠarkA“ merginos. Tačiau jos turi labai daug sceninės (ir ne tik) patirties, kuria mielai dalijasi, todėl šis choras toks stiprus.
Kuriate projektus, perdainuojate talentingas pasaulinio lygio dainininkes – Adelę, W. Houston, Beyonce. Ar atlikti garsenybių dainas nėra savotiškai lengvesnis kelias populiarumui sukurti? Gal rašote savo dainas?
Galima pagalvoti ir taip: svetima šlovė, lengvas populiarumas... Bet galiu parodyti ir kitą pusę. Manote, jog labai lengva taip paruošti programą, kad žmonės norėtų vėl ateiti? Sukurti kokybišką produktą šiais sudėtingais laikais, kai žmonėms 8 atvejais iš 10-ies užtenka ilgų kojų ir šviesių plaukų, o balsas nebūtinas? Dedu visas pastangas, kad žmonės ateitų dėl manęs, o ne dėl to, kad perdainuoju jų mėgstamą atlikėją. Kviečiu į artimiausią koncertą – „Meeting Adele“ Šv. Kotrynos bažnyčioje, balandžio 27 dieną. Galėsite įvertinti, ar man tai pavyksta. Galiu patikinti, kad ir mano dainos jau pakeliui. Dėl to labai džiaugiuosi. Jau šį mėnesį galėsite išgirsti naują kūrinį.
Jūs dainuojate gyvai. Ką manote apie fonogramas?
Kiekvienas pasirenka dainuoti ir elgtis scenoje taip, kaip jam atrodo teisinga. Man yra tekę kelis kartus dainuoti pagal fonogramą – tai buvo vienos nemaloniausių scenos patirčių, nes savimi visiškai nepasitikėjau. Gyvai dainuoti man daug lengviau, jaučiuosi ramesnė. Žinau, kad jei ir suklysiu, dėl to bus mažiau gėda, negu kai nesutaps fonograma ir žiopčiojimas...
Ką manote apie Lietuvos grožio standartus? Ar nepuldinėja Jūsų su komentarais dėl viršsvorio ir sceninės išvaizdos?
Grožio standartai Lietuvoje (ir visame pasaulyje) šiek tiek iškreipti. Vaizdo klipuose matome nudailintas reklamas, tobulus kūnus, todėl norime patys taip atrodyti – nėra nieko keisto, čia tik žmogaus psichologija. Pati komentarų dėl išvaizdos sulaukiu, tačiau reaguoju tikrai ne į visus. Žinau, kad esu nestandartinių išmatavimų, bet pastaruoju metu gyvenu pagal griežtesnį režimą, kitaip maitinuosi, sportuoju. Tai greičiau dėl savęs – taip maloniau gyventi.
Žmogus gražiausias tada, kai būna savimi. Yra merginų, kurios šitaip jaučiasi, kai atrodo tarsi barbės, bet manau, kad tai nėra blogai. Linkėčiau surasti įkvėpimo tapti savitomis. Šypsotis, kad akys šviestų. Tobulintis, kad smegenys veiktų. Nemanau, jog išvaizda reikšmingiausia. Svarbiausia – graži ir darni visuma.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Klausausi muzikos, skaitau, žiūriu filmus, būnu su širdžiai mielais žmonėmis. O atšilus orams su skautais maunu į miškus. Sutikę neatpažintumėte po savaitėlės stovykloje, toli nuo civilizacijos. Tai – puikiausias poilsis nuo blizgučių, miesto šurmulio, lėkimo, darbų ir pokalbių. Tik miškas, samanos, laužas, ežeras ir dangus. Net ir tada, kai pliaupia lietus, būna smagu. Lašų barbenimas į palapinės stogą ramina tarsi savotiška lopšinė.
Ar galėtumėte save įsivaizduoti sėdinčią kontoroje? Ar pakanka uždarbio, nes jis nereguliarus, dainininkų grafikuose būna pauzių. Kaip su tuo tvarkotės, padeda tėvai?
Sėdinčios kontoroje savęs neįsivaizduoju. Bent jau kol kas. Uždarbio iš balso užtenka, esu laiminga, kad galiu veikti tai, kas „veža“, ir pragyventi. Kad netektų badauti pauzių metu, stengiuosi taupyti, juk maža kas gali nutikti. Kritiniu atveju visada sulaukiu tėvų pagalbos. Taip pat mokykloje vaikams dėstau muziką. Turiu keturias klases – po dvi septintokų ir aštuntokų. Tai papildomos pajamos. Jei kada nutiktų taip, kad negalėčiau dainuoti, ieškočiau renginių organizavimo veiklos, kur tektų dirbti su žmonėmis. Manau, pavyktų ir būtų labai įdomu.
Ar gyvenate atskirai nuo tėvų? Kas padaro valgyti, tvarko buitį, kai būnate labai užsiėmusi?
Atskirai nuo tėvų gyvenu jau beveik šešerius metus. Viską stengiuosi tvarkyti pati: buitis – tik mano rūpestis. Žinoma, kartais mama palepina: važiuodama į darbą atveža kotletukų, namie keptos duonos. Bet tai anaiptol nereiškia, kad pati negaliu kotletukų pasigaminti. Gaminu ne tik juos.
Kartais norisi patinginiauti, kad kas pašokinėtų aplinkui, pasirūpintų. Tada važiuoju pas mamą ir likusią šeimyną. Bet juokingiausia tai, kad netenka slankioti be darbo – mama dažniausiai apsidžiaugia, kad atvažiavo „papildomos rankos“, tad prisidėti prie bendros veiklos tenka ir svečiuose.
Ar turite vaikiną? Ar nepriekabiauja gerbėjai po koncertų?
Jau kurį laiką mano širdis laisva. Kas ten žino, kaip bus netolimoje ateityje. Nieko neskubinu, va, pavasaris ateina... Gal saulė ką nors ir atneš. O dėl gerbėjų priekabių – nejaučiu jų. Dažniausiai žmonės labai nuoširdžiai bendrauja, pagiria, sako, kad koncertas patiko, ir panašiai. Tai malonu.
Ar su vyrais dirbti nėra paprasčiau, nei su moterimis? Ar turite gerų draugių?
Taip, muzikantai, su kuriais dirbu, – daugiausia vyrai. Bet turiu mielų širdelei draugių, kurios visada patars, išklausys ir supras. Tokių, kuriomis galiu pasitikėti, o jos gali pasikliauti manimi. Jeigu duodi ir negalvoji, ką gausi mainais, dažnai viskas grįžta su kaupu. O nenuoširdžių žmonių pasitaiko ir tarp draugių, ir tarp draugų. Tikrai nereikia manyti, kad vyrukai patys geriausi ir tyliai saugo visas paslaptis. Visko pasitaiko, svarbu neužmigti, stebėti aplinką ir nesielgti su žmonėmis taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Ar jūsų gyvenimas nėra kiek chaotiškas – dėl projektų gausos, tvarkaraščių, vėlyvų koncertų? Ar Jums tai patinka – puldinėti tarp daugybės įsipareigojimų?
Chaoso neišvengiu, tačiau griežtas planavimas dažniausiai nugali darbų cunamius. Būna, pagalvoju, oje, kaip išgyvensiu šitą savaitę? Nes kalendoriuje matau paskaitas, darbą, repeticijas, kelis koncertus. Bet tai sėkmingai praeina. Ko gero, turiu, kas mane iš viršaus saugo...
Kaip atrodo Jūsų standartinė, jei taip galima sakyti dainininkei, dienotvarkė?
Jei tik nereikia į darbus, paskaitas ar repeticijas, mėgstu ilgiau pamiegoti, neslėpsiu. Tačiau jei tądien reikia į darbą, keliuosi prieš septynias. Nemėgstu, bet toks gyvenimas. Pastovios dienotvarkės neturiu. Repeticijų ir koncertų grafikai keičiasi. Tačiau visada stengiuosi nuvažiuoti į treniruotes.
Kaip manote, kuris jūsų būdo bruožas pats geriausias?
Negaliu būti objektyvi, bet manau, kad esu užsispyrusi. Kartais tai gali būti labai bloga savybė, o kartais – kaip tik padeda siekti tikslų. Taip pat manau esanti draugiška ir atvira.
Jums 24 metai, o sparčiai kopiate aukštyn. Tai talentas, daug darbo ar kietas Avino charakteris?
Kopiu aukštyn dėl daugybės dalykų: turiu gerą komandą, daug dirbame, talentas ir sėkmė – taip pat dideli pagalbininkai. O kietas charakteris kartais trukdo. Stengiuosi nebūti kietakakte, leidžiuosi į kompromisus. Tačiau pasiginčyti (kaip sakau – dėl bendros gerovės) mėgstu. Iš ginčų neretai gimsta labai geros idėjos. Svarbu stiprus oponentas. Džiaugiuosi, kad mano vadybininkas būtent toks.
Ar tikite likimu, lemtingais žmonėmis, kurie pasuka gyvenimą kitaip? Ko norėtumėte iš likimo dovanų, ko labiausiai trokštate? Tikiu, kad esu saugoma iš viršaus, todėl niekas nevyksta be reikalo. Tikiu žmonėmis, kurie gyvenimui suteikia naujų spalvų ir vingių. Šiuo metu norėčiau, kad ateinantys žmonės ir naujos pažintys padėtų žengti ta kryptimi, kuria einu dabar, nes ji man patinka. Dainuoti be galo mėgstu, po truputį sukasi nuosava kūryba ir muzika. Ko daugiau tereikia? Tik kad ši laimė ir sėkmė nesibaigtų.
Loreta Glebavičiūtė
