Apie vagonėlį tarp laukų, biteles ir jas saugančią Pepę...
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ
Joniškiečius pensininkus Onutę ir Kazimierą Aliulius (abiem šiek tiek daugiau nei po 70 metų) sutikome Jauniūnų kaime (Joniškio raj.). Tame pačiame, kurio prieigose stovi akmuo ir kabo lenta, bylojanti apie istorinį Saulės mūšį.
Stojus nepriklausomybei atgavę nedidelį rėželį žemės, Onutė ir Kazimieras nedrumstė čia pat, Jauniūnuose, gyvenančios sesers ramybės, o atsitempė į savo žemę vagonėlį ir jame įsikūrė. "Sodyboje" sutuoktiniai turi visko, ko reikia, o jei ko pristinga - mašina po ranka. Netoliese išrikiuoti apie 10 Kazimiero prižiūrimų bičių avilių. Tą dieną, kai lankėmės, Kazimieras kaip tik jau buvo baigęs "revizuoti" avilius ir įvertinti, kokį "derlių" turėtų rasti po poros savaičių, kai išims pavasarinį medų.
- Medaus turėtų būti nemažai, - džiaugėsi žmogus. - Pienės gausiai žydėjo, sodai gerokai anksčiau praplieskė... Nedaug tų avilių ir teturiu. Du iš jų palikusi į užsienį dirbti išvažiavusi dukterėčia, tai ir juos prižiūriu. Kai ji grįžta aplankyti namiškių, tai randa savo medų - nereikia pirkti. Mums irgi - kiek čia dviem tereikia, dar ir svečiams užtenka.
Kazimieras sako, kad eiti apie bites jam, pensininkui, labai malonus užsiėmimas, tačiau kartais pavojingas.
- Kai taip karšta, tai žiūrėk, bitės ir dalijasi, nauja šeima išlekia iš avilio, - sako Kazimieras. - Ir spiečiasi kur nors medžio šakose. Va, nepakabinau tam reikalui bitėms skirtos gaudyklės, tai aną dieną išlėkusios bitelės susimetė taip aukštai medyje, kad teko jas ten ir palikti - žmona neleido ropštis taip aukštai... O būčiau jas pasiekęs, tai būtų jau vienu aviliu daugiau.
Mums besikalbant apie biteles, iš daržų pareina Onutė. Puikiausiai išpuoselėtos braškės jau užmezgusios didžiules uogas, o ilgoje lysvėje virsta trąšūs svogūnų laiškai.
- Kiek čia to daržo, - mosteli rankom Onutė. - Geriau aš jus sula pavaišinsiu. Labai gerai tokią karštą dieną ja atsigaivinti.
Prikliukintą pilną stiklinę balzgano skystimo gana nepatikliai glaudžiu prie lūpų. Tačiau šaltos sulos skonis maloniai nustebina - primena pasukas. Rūgštelėjęs skystis tikrai gaivina, bet pusę stiklinės išgėrusi, išsigąstu, kad man, nepratusiai prie tokio gėrimo, kelionė atgal gali tapti labai ilga, su dažnais sustojimais...
- O mes tos sulos ir žiemai prisiruošiame. - pasakoja Onutė. - Kaimynė pasakė labai gerą receptą - į litrą sulos įdėti vieną šaukštą cukraus, dvi riekeles citrinos ar apelsino ir uždaryti metaliniu dangteliu. Ir jūs pabandykit, gal patiks.
Onutė ir Kazimieras susipažino dirbdami tuometiniame Merkio kolūkyje. Jaunai agronomei į akį krito išvaizdus šoferiukas Kazimieras. O ir Kazimierui labai rūpėjo guvi Onutė. Ir nors merginai buvo pasitaikiusi proga tapti miestiete - grįžti į Joniškį, ji mieste ilgai neištvėrė. Grįžo ten, kur šaukė širdis - pas Kazimierą.
- Vaikų neturim, - tarsteli Onutė. - Užtat turim kitą rūpestėlį.
Jos akys nukrypsta į uoliai mus uostančią ir, jei kas, šeimininkams pagalbon pasiruošusią pulti gražuolę laiką Pepę.
- Anksčiau turėjom kitą šunį ir kai jo nebeliko, sakiau, kad man daugiau jokio nebereikia... Bet Pepę atnešė tokią mažutę, mažutėlę... O kai vaikus vedė, tai visą naktį sėdėjau prie jos ir žiūrėjau, kad tik viskas būtų gerai... - Onutė meiliai paglosto Pepę.
Kazimieras prieina prie didžiulės dėžės ir nuvožia dangtį. Iš jos išsirita 3 mažutėliai "pepiukai". Kalė brinkteli ant šono - mažyliai ištroškę.
- O kiek rūpesčio neseniai turėjom, - pasakoja Onutė. - Iš kaimo atėjo vaikų, irgi šuniukais pasigrožėjo. Paskui žiūrim - vieno nebėra. Išieškojom visur, na niekur nėra. O šuniukai tai jau visi prižadėti - visi kaip ir šeimininkus turi. Paskui prisiminiau, kad ant vieno atėjūno kalė labai urzgė ir nenuleido akių. Na, sakau, ar nebus tik jautųsi, kad nedorėlis turi piktų kėslų. Kazimieras prispyrė vieną iš buvusių pas juos paauglių, ir nors tas neigė ėmęs šuniuką, bet, kai pagrasino eisiąs į policiją, mažylis atsirado. O šiaip žmonės aplink geri, tik gal kiek nusivylę, tikėjimą geriau gyventi praradę...
