„Gal galite perduoti lauktuvių šiaulietei Elzbietai Jaroslavnai. Ji pas mus pernai lankėsi su dukra“, – paprašė Irkutsko lietuvių bendrijos pirmininkės pavaduotoja Liudmila Strižniova. Paaiškėjo, kad Elzbieta Jaroslavna yra Elzbieta Žibutė Rimkutė-Bagdonienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkė. Pernai ji buvo grįžusi ten, kur prabėgo jos vaikystė ir paauglystė.
Kelionė į praeitį
E. Bagdonienė padeda ant stalo seną šeimos nuotrauką. „Vieną žmogų šioje nuotraukoje turėtume pažinti“, – šypsosi. Pažįstamas žmogus – šiaulietis profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus, jos brolis. Nuotraukoje šeima įsiamžinusi tėviškėje po tremties.
Kitose nuotraukose – akimirkos iš praėjusių metų E. Bagdonienės ir dukters Aurelijos kelionės po Krasnojarsko ir Irkutsko sritis.
„Norėjau pažiūrėti, kaip dabar ten gyvena žmonės. Per televiziją rodo Maskvą ar kitus didžiuosius miestus. Miestai Rusijoje gražūs. Visai kas kita – provincija.“
Po kelionės moteris parengė pranešimą „Kelionė vaikystės takais. Sibiras: Krasnojarskas, Alzamajus, Irkutskas“ bei fotoreportažą „Sibiras 2012“.
Beldimas į langą
Aštuonių asmenų Rimkų šeimą išvežė 1949 metų kovo 25 dieną iš Pikeliškės kaimo netoli Bazilionų (Šiaulių rajonas). Tai buvo antras didysis trėmimas po karo.
Elzbietai buvo šešeri. Mažiausiam broliui – tik treji.
E. Bagdonienė sako, kad tėvai nujautė, jog bus išvežti. Didelė dalis giminės buvo 1941 metų tremtiniai. Du mamos broliai žuvo 1941 metais rūdos lageriuose. Šeimos kentėjo Uralo šiaurėje. Iš tremties grįžo tik moterys: mamos brolio žmona ir dvi dukros. Septyniolikos ir vienerių metų broliukai mirė iš bado.
E. Bagdonienė svarsto: šeimos trėmimo priežastimi greičiausiai tapo 30 hektarų ūkis. Tėvas – buvęs mokytojas, bet tuo metu jau pensininkas.
„Prisimenu beldimą į langą. Nors ir nebuvo naujiena, bet pasimetimas – baisus. Per keletą valandų privalai susiruošti. Mama pasiėmė keptuvę, bet kas tikrai buvo reikalinga, liko namie, – prisimena E. Bagdonienė. – Kai nuvežė į Alzamajų (Irkutsko sritis) ir visus iš mūsų ešelono iškrovė Kultūros namų kieme, mama turėjo tik tą keptuvę. Nei šaukšto, nei lėkštės, nei puoduko. Pirmas pirkinys buvo medinis bliūdukas ir šaukštas.“
Kieme, tarp kalnų ryšulių, praėjo ir pirmosios tremtinių Velykos.
Didysis sukrėtimas
Netrukus į kiemą pradėjo važinėti pirkliai ir skirstyti tremtinius į kolūkius, ūkius.
Rimkų šeimą miško darbams nuvežė į Uzkakalejką, už keturių kilometrų nuo Alzamajaus.
„Barakuose prieš mus gyveno karo belaisviai, daugiausia – tadžikai. Pasidavę į nelaisvę, jie atsidūrė Amerikoje, o per Vladivostoką buvo grąžinti į Tėvynę. Čia priimti kaip išdavikai“, – pasakoja E. Bagdonienė.
Barakų plyšiai buvo pilni sudžiūvusių į permatomą lapelį blakių. Pajutusios žmones, jos negailestingai puolė. Visi buvo sukramtyti.
Po mažiau nei metų Rimkai persikėlė į pastatytus barakus gyvenvietėje Vėsiola. Trijuose barakuose gyveno vien lietuviai – per 300 žmonių. Daugiausia šeimos nuo Pakruojo krašto, visi – ūkininkai.
Vėsioloje Rimkai gyveno devynerius metus. Čia patyrė didžiausią sukrėtimą.
„1951 metų vasarą jau kažkiek buvome apsipratę buityje, žmonės daržiukus įsitaisė, – prisimena E. Bagdonienė. – Gyvenome labai ankštai, viename kambariuke po kelias šeimas, tad vasarai mama lovas sandėliuke pataisydavo. Vieną rytą nubudusi išgirdau Vytenio balsą: „Sudie, mylima Vėsiola!“
Pašokusi Elzbieta pamatė su sargyba, kareiviais išvedamus brolį Vytenį, seserį Elytę bei dar du jaunuolius – Veroniką ir Juozą. Tėvą Jaroslavą Rimkų suėmė truputį vėliau.
E. Bagdonienei prieš akis tebestovi išdraskyti narų guoliai, išplėštos grindys. Kažko ieškota.
Negailestinga bausmė
„Sesutei Elytei nebuvo nė 19 metų. Ji buvo labai jautri, lyriška, viską giliai priimdavo į širdį“, – sako E. Bagdonienė.
Po gero mėnesio seserį paleido. Tikslas – sekti, gal dar kažkas vyksta. Nors kankinimo žymių nebuvo, bet visas merginos kūnas gėlė nuo kankinimų elektra. Po maždaug mėnesio seserį vėl areštavo.
Teisė pagal 58 straipsnį – už antitarybinę veiklą. Ta „veikla“ – dainos, eilėraščiai, ranka rašytas laikraštis „Taiga“.
Vyteniui Rimkui ir Juozui Balčiūnui paskirta mirties bausmė. Dėl Rusijoje paskelbto moratoriumo mirties bausmei nuosprendis pakeistas į 25 metus lagerio. Elytei skirta 10 metų, Veronikai – 8, tėvui –10.
„Šitie metai mamai buvo labai sunkūs. Nežinau, kaip ji atlaikė. Mums, vaikams, lengviau. Valgyti norėjosi, bet tokio bado, kaip prie Laptevų jūros, nebuvo. Bet užsilikusios duonos kriaukšlytės lentynose ieškodavome.“
Grįžo atskirai
Iš tremties Rimkai grįžo 1958 metais. Parvažiavo dviem etapais, nes neužteko pinigų bilietams. „Nuvežė už dyką, o grįžti už savus reikėjo“, – graudžiai juokauja E. Bagdonienė.
Pirmieji išvažiavo vasarį, o Elzbieta, kuri mokėsi paskutinėje septynmetės klasėje, ir sesuo liko iki birželio.
„Kai išlydėjusios šeimą grįžome į Vėsiolą, taip nyku pasidarė. Kambarėlis tuščias, kiek telikę mūsų daiktelių – rūbai, patalynė...“
Pernakvojusios vieną naktį, persikėlė į gyvenvietę Desiatyj, ten veikė mokykla, ten dirbo sesuo.
Sesers atlyginimą taupė bilietams, o Elzbieta siūdama uždirbo pragyvenimui.
Nepamirštamas žemės kvapas
E. Bagdonienė sako Vilniuje net nepajutusi, kad čia – Lietuva, nes aplink skambėjo rusų kalba.
Kitą dieną iš Šiaulių su seserimi išvažiavo į Pageluvį. Autobuso iki tėviškės nebuvo. Ėjo pėsčiomis.
„Ties Bazilionais pamačiau šviežiai suartą dirvą. Šitiek metų prisimenu akimirką, kai pajutau, kad esu Lietuvoje, kad kvepia Lietuva! Toks žemės kvapas! Apėmė be galo geras jausmas.“
Tėviškėje Rimkus leido apsigyventi savo namų virtuvėje. Name buvo įsikūrusi kolūkio kontora, gyveno šeimos, vėliau įrengta biblioteka.
„Apylinkėje mūsų didelis namas buvo naujausias, gražiausias. Grįžome į nuniokotą virtuvę. Plūktinių grindų per tą laiką niekas neremontavo. Sienos laikraščiais kažkiek sluoksnių išklijuotos. Plėšėme laikraščius ir, kaip Sibire, išbalinome sienas kalkėmis. Pasidarė šviesu.“
Namų atgauti ilgai nepavyko. Kol buvo gyvas tėvas J. Rimkus, vis rašė prašymus, kad grąžintų. „Nėra galimybės“ – ateidavo trumpas atsakymas. Po tėvų mirties tą patį atsakymą gavo ir Vytenis Rimkus. Ši galimybė atsirado tik 1990 metais.
Pasitiko vaikystės pažįstamas
Grįžti į tremties vietas E. Bagdonienė norėjo visą laiką.
Pernai gegužės pradžioje dukra Aurelija mamai pranešė: „Gavau šeimos leidimą, važiuojam į Sibirą.“
„Pradėjome ruoštis. Žinojau, kad visur rasime lietuvių. Alzamajuje gyvena moteris iš mūsų barakų. Dar vieno lietuvio, gyvenančio Krasnojarske, telefoną susiradome per gimines. Pasiskambinome. „Atvažiuokite!“ – paragino“, – prisimena E. Bagdonienė,
Skrydis į Krasnojarską, iš ten – traukiniu į Alzamajų. Iš Alzamajaus - traukiniu į Irkutską, o iš Irkutsko – lėktuvu į Lietuvą. Toks buvo kelionės planas.
Krasnojarske pasitiko Albertas Zakas su žmona ruse Emilija. „Pažinau, nes labai į tėvą panašus. O nematytas daugiau negu 50 metų! Buvome paaugliai, kai matėmės“, – šypsosi E. Bagdonienė.
Zako šeima svečių iš Lietuvos per 50 metų sulaukė pirmą kartą.
„Ir jie džiaugėsi, ir mes. Labai svetingi. Privirė cepelinų. Juokavau, kad tikėjausi per kelionę sublogti, bet kitą dieną jau buvo prikeptas kalnas blynų“, – juokiasi šiaulietė.
A. Zakas išaugino du sūnus, turi anūkų. Visa šeima sudarinėjo programą, ką per tris dienas parodyti viešnioms.
Pažiba – lietuvis verslininkas
Alzamajuje gyvena verslininkas lietuvis, tų pačių metų tremtinys Petras Žilinskas. Jis pasitiko šiaulietes geležinkelio stotyje.
„Petras supranta lietuviškai, kalbėdamas vieną kitą žodį įterpia rusiškai. Jis buvo lyg trejų, kai ištrėmė šeimą. Ko gero, tame pačiame ešelone važiavome, tik jo šeima dirbo kolūkyje“, – svarsto E. Bagdonienė.
Prie Transsibiro magistralės P. Žilinskas yra pastatęs motelį „Motel u Petra“. Pas Petrą, pasakoja E. Bagdonienė, viskas vakarietiška: viešbutis, kavinė, valgykla, tualetai, parduotuvės. Vienintelė taksi mašina Alzamajuje – Petro.
P. Žilinskas nuomojasi 300 hektarų žemės. „Sakė, iki rudens aš žemę išsipirksiu. Mano tėvus už 30 hektarų išvežė, aš iš jų 300 hektarų paimsiu, – lietuvio žodžius perpasakoja E. Bagdonienė. – Jis – kresnas žmogus, po insulto eina su lazda, bet dvasia – stipri.“
Apmiręs miestelis
Tremties metais Alzamajuje, rajono centre, buvo 13 tūkstančių gyventojų. Dabar likę 7 tūkstančiai.
„Išvažiavo tremtiniai lietuviai, tadžikai, ukrainiečiai, apmiręs miestelis liko. Daugybė apleistų namų: susmegusių, sugriuvusių, užkaltais langais“, – pasakoja šiaulietė.
E. Bagdonienė į kelionę vežėsi kelis buvusių tremtinių adresus, prašė pažiūrėti, kaip atrodo jų buvę namai.
Ieškojo ir Blažių namo, kurį patys buvo pastatę. Namo nebėra, bet likusiuose vartų rėmuose adresas aiškiausiai matyti.
„Klausėme, kuo vietiniai užsiima. Sako, vagia mišką ir parduoda kinams. Miškas klaikiai niokojamas. Pušynai savaime užaugę, tikros taigos, į kurią buvome nuvežti, nepamatėme“, – pasakojo E. Bagdonienė. Prisimena, kad į Alzamajų eidavo per gražų jaunuolyną pušyną. Būdami moksleiviai rinkdavo kankorėžius sėkloms.
„O dabar – chaosas. Nors miškai ne mūsų, o Rusijos, bet vis tiek gaila, nes tai – mūsų žemės žaliasis rūbas.“
Liko tik duobytės
P. Žilinskas organizavo kelionę į Vėsiolą, nuo Alzamajaus nutolusią per 10 kilometrų. Jis surado E. Bagdonienės pirmosios mokytojos sūnų, gerai žinantį vietovę.
Išvyko trimis mašinomis. Du vakarietiški visureigiai važiavo priekyje. Iš paskos, jei jos įklimptų, judėjo rusiška mašina. Kelio provėžos siekė 70 centimetrų.
Gyvenvietės nelikę nė žymės. Šlaitas, kur buvo žmonių įdirbti daržai, užaugęs gražiu mišku. Slėnyje pieva užpelkėjusi. Barakai, kurių mediniai buvo ne tik stogai, bet ir pamatai, sunykę. Gamta atsikovojo savo.
„Kur stovėjo mūsų barakas, kur kiti, susiorientavau pagal šlaitą. Kiekvienas po savo kambariu turėjo išsikasęs rūsiuką bulvėms laikyti. Likusios tarsi apkasų duobytės, – sako E. Bagdonienė. – Savotiškas jausmas...“
Stovėdama buvusių barakų vietoje moteris daugiausia galvojo apie mamą. Ką jai reikėjo ištverti...
Nei politikos, nei kriminalo
Irkutske šiaulietės pažįstamų nerado, bet su vietos lietuviais paminėjo Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną.
E. Bagdonienė, turėdama brolio prašymą, kreipėsi į archyvą Irkutske. Archyvo darbuotoja rado V. Rimkaus bylą. „Nei politikos, nei kriminalo“, – įvertino darbuotoja. Per oficialiai įgaliotą asmenį, gavus notaro patvirtinimą rusų kalba, visą medžiagą galima atiduoti.
Padėjo Irkutsko srityje gyvenantis Česlovas Mižutavičius, šių metų birželį bylos medžiagą atvežęs į Šiaulius.
Malonė
„Didžiausias džiaugsmas – kad visi grįžome į Lietuvą. Artimieji atgulė Bazilionų kapinaitėse ir Ginkūnuose“, – atsidūsta E. Bagdonienė.
Ji sako visada su ašaromis akyse perskaitanti Ginkūnų tremtinių kapinėse esantį užrašą: „Dėkoju tau, gerasis Dieve, kad leidai numirt Lietuvoj.“
