Briuselis – europarlamentarų antrieji namai. Jie čia suvažiavę iš įvairiausių šalių – vieni su šeimomis, kiti savaitgaliais skuba į lėktuvus, traukinius ir lekia namo, pas artimuosius.
Europarlamentaras Gintaras Didžiokas – Sąjungos už Tautų Europą frakcijos (UEN) vicepirmininkas, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys – Briuselyje jau šešti metai. Jis čia buvo, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Briuselis jam – tikri antrieji namai.
Nuo didingo Europos Parlamento pastato G.Didžiokui iki antrųjų namų – vos kelios minutės kelio. Maža gatvelė, pakeliui kelios jaukios krautuvėlės, kuriose galima nusipirkti šviežios žuvies, daržovių, vaisių. Gintaras užsuka į vieną jų ir nuperka kelis prinokusius sultingus mangus. „Pavaišinsiu“, – nusijuokia europarlamentaras ir už kelių žingsnių jau rakina namų duris.
Butas nedidelis – du kambariai: miegamasis, svetainė, prieškambaris, virtuvė. Tvarka kaip viešbutyje ar armijoje. „Nėra kam suversti namų, kaip paliekate, taip randate?“ – stebimės. „Visur mėgstu tvarką, nors nesu pedantas. Sako, moterys tvarkingesnės, bet aš taip pat nevengiu tvarkytis. Grįžti iš kur nors po savaitės, pamatai dulkių ir valai“, – patikina G.Didžiokas ir skuba į virtuvę pjaustyti skaniųjų mangų.
Smalsaujame – pro miegamojo langą matyti jaukus kiemelis su staliuku ir suoliukais. „Gal čia organizuojate europarlamentinius piknikus?“ – kamantinėjame. „Ne, piknikų čia nebūna... Kartais, tiesa, susiorganizuojame kokį šašlyką Gentvilo, Kuzmicko ar Maldeikio kieme“, – prisipažįsta.
Gal ne taip jau ir liūdna gyventi tame Briuselyje – miestas gražus, lietuvių yra... „Vienam ruošti valgyti liūdna, – prisipažįsta Gintaras. – Belgų virtuvė puiki, tad kartais nueinu į kokį nors restoranėlį, pavakarieniauju.
Kartą viename gerame belgų restorane paragavęs troškinto triušio, grįžau ir kaip paklaikęs Lietuvoje pradėjau ieškoti, iš ko šeimai paruošti tokį patiekalą. Pasirodo, Lietuvoje triušienos rasti ne taip lengva, šaldytos dar įmanoma, bet šviežios – problema. Belgų nacionalinis patiekalas – troškintas triušis su slyvomis. Ar man pavyko? Gal ne taip skaniai kaip tame prabangiame belgų restorane, bet buvo skanu. Kadangi mano valgytojai neturėjo su kuo palyginti, tai nepeikė... Tobulinsiu receptą ir, manau, po kokių trijų keturių kartų padarysiu puikiai.“
Taigi grįžęs į Lietuvą Gintaras puola lepinti savo moteris – žmoną Vilmą ir dukrą Gintarę. Ar dažnai jos nuvažiuoja į Briuselį?
„Kai man baigiasi darbai, o dukrai – mokslo metai, jos atvažiuoja į Briuselį, – pasakoja G.Didžiokas. – Porą kartų pakeliavome po Belgiją. Nuo Briuselio netoli jūra – kelias geras, galima ryte nuvažiuoti, vakare grįžti.“
Aštuoniolika metų susituokę Gintaras ir Vilma jau šeštus metus gyvena atskirti tūkstantį kilometrų. Sunku? „Žmona pasakytų, sunku, – šypteli Gintaras. – Kartais būna pertrauka tarp posėdžių, atvažiuoju ilgėliau į Lietuvą, susitinku su rinkėjais, vyksta konferencijos, o žmona nerimauja: „Kiek čia dar būsi? Ko sėdi namuose? Kada važiuosi į Briuselį?“ Jai gal neramu, ji gal turi savo užsiėmimų grafiką, o aš trukdau jos planams. (Juokiasi.) Nors nėra patogu, kad toli vienas nuo kito, tačiau juk tik savaitę, dvi, ne metus...“
Vis dėlto ir tuose antruose namuose jautiesi svetimas. Savoje šalyje mielas kiekvienas kampelis, esi pažįstamas, gerbiamas, laukiamas...
„Taip, čia apima svetimumo jausmas... Dėl to ir grįžti į Lietuvą. Juk ten ir tėvai, ir vaikai, ir draugai... Kolegos iš kitų šalių klausinėja, ko taip dažnai skraidome namo, o ką čia veikti? Kai sėdi darbe, viskas gerai – kabinetas, kolegos, darbai, kompiuteriai, telefonai... O vakare grįžti namo ir ką? Auuuu – staugi sau vienas. Televizoriaus jungti nesinori, nes per visą dieną galva išūžta nuo įvairių kalbų – anglų, prancūzų, italų, ispanų... Išeini, pavalgai kokiame restoranėlyje, pakvėpuoji grynu oru, dar užsuki alaus bokalo ir vėl grįžti, ir vėl – auuuu... O jei pasilieki savaitgalį, tris dienas gali staugti – auuuu... Lietuvoje bent vakarais grįžęs pamatai šeimą...“
Tačiau juk ir čia, Briuselyje, yra žmonių, galima susipažinti, pabendrauti. G.Didžiokas pasakoja radęs kelias vietas, kuriose, kaip klube, nuolat lankosi tie patys asmenys – aristokratai ir ugniagesiai, teisininkai ir rašytojai... Ir vienas kitas europarlamentaras... „Žmonės žino Lietuvą, klausinėja apie valstybę, gyventojus, gražius dalykus, domisi, kaip lietuviai reaguoja į imigracijos politiką, Europos Sąjungos plėtrą – užduoda rimtų politinių klausimų, tad kartais išsivysto įdomių diskusijų, – pasakoja G.Didžiokas. – O lietuviams labiau rūpi savas kiemas. Kai grįžtu, rinkėjai klausia: „Kaip ten pas jus, Europoje?“ Sakau: „Ne pas JUS, o pas MUS! Juk mes jau seniai Europoje. Gal dar mūsiškiai iki galo nesuvokia to didelio pranašumo, kad mes – Europos Sąjungos piliečiai. Juk gali atsikėlęs ryte iškeliauti per sieną ir eiti pėsčias nors iki Portugalijos – niekas nesustabdys, esi ES pilietis, esi laisvas žmogus ir visur tavo teisės bus saugomos, būsi ginamas. O kiek pasaulyje šalių piliečių tokios laisvės ir galimybės neturi. Galbūt mums kasdienė buitis yra aktualiau už šiuos dalykus, taip, mes norime turėti namą, žemės lopinėlį, kad vaikai išeitų į žmones, bet negalime nevertinti laimėjimų – to, ką turime. Manau, kad saugumo ir laisvės jausmas yra svarbesni, nes dabar mūsų namai – visa Europos Sąjunga.“
Simona Adomaitytė
