Tačiau sėkmė nuo žmogaus, kažkada dėl gebėjimo išsisukti iš keblių situacijų lyginto su „taukuotu paršeliu“, galiausiai nusisuko, iš jo skandalų persekiojamos vyriausybės pasitraukus virtinei svarbių pareigūnų.
Ministrų kabineto sunkiasvorių – iždo kanclerio Rishi Sunako ir sveikatos apsaugos sekretoriaus Sajido Javido – atsistatydinimas antradienį dar labiau susilpnino ministro pirmininko pozicijas tokiu metu, kai jam ypač buvo reikalingi sąjungininkai.
Ketvirtadienį deklaruotas B. Johnsono pasitraukimas – po daugybės atsistatydinimų iš jo komandos – vyksta vos treji metai po to, kai jis ministro pirmininko postą iš Theresos May perėmė per konservatorių vidaus kovas.
Tų metų gruodį jis sušaukė pirmalaikius rinkimus ir laimėjo didžiausią torių persvarą parlamente nuo Margaret Thatcher šlovės laikų 9-ajame dešimtmetyje.
Tai B. Johnsonui sudarė sąlygas panaikinti ne vienus metus po 2016-ųjų „Brexito“ referendumo trukusį politinį paralyžių ir 2020-ųjų sausį išvesti Jungtinę Karalystę iš Europos Sąjungos.
Tačiau vėliau ministras pirmininkas sulaukdavo kritikos dėl įvairiausių dalykų, nuo koronaviruso pandemijos valdymo iki įtarimų korupcija, pažinčių kultūra, dvejopais standartais ir veidmainiavimu.
Kai kas jo valdymo stilių lygino su premjero chaotišku asmeniniu gyvenimu, primindami apie B. Johnsono tris santuokas, mažiausiai septynis vaikus ir gandus apie daugybę romanų.
Buvusi B. Johnsono kolegė laikraštyje „The Daily Telegraph“ Sonia Purnell sakė mananti, kad R. Sunakas ir S. Javidas galėjo suprasti tai, ką jau anksčiau supratusi ji ir kiti žmonės.
„Kuo labiau prie jo priartėji, tuo mažiau jis tau patinka ir tuo mažiau gali juo pasitikėti“, – sakė ji televizijai „Sky News“.
„Jis tikrai visus nuvilia, jis tikrai visą laiką jus apgauna“, – pridūrė S. Purnell.
„Atsainus požiūris“
Alexander'as Borisas de Pfeffelis Johnsonas į politikos viršūnę iškilo tipišku konservatorių politikams būdu: iš pradžių elitinis Itono koledžas, paskui – Oksfordo universitetas.
Itone dėstytojai skundėsi dėl jo „atsainaus požiūrio“ į mokslus ir laikysenos, tarsi su juo reiktų elgtis kažkaip išskirtinai.
Numanoma B. Johnsono nuostata, kad taisyklės yra skirtos ne jam, o kitiems, pasimatė 2006 metais, kai jis per labdaringas futbolo rungtynes prieš varžovą kažkodėl ėmėsi regbio metodų.
Jo lankstus požiūris į tiesą buvo nukaltas Oksforde, kur jis buvo prezidentas debatų draugijoje „Oxford Union“, labiau vertinančioje retoriką ir sąmojį, o ne įgudimą pasitelkti tvirtus, šaltus faktus.
Iš jo privilegijuotųjų kohortos studentų politikos klastūnyne atėjo daug aktyviausių „Brexito“ propaguotojų.
Netrukus po Oksfordo B. Johnsonas pirmąkart vedė – studijų draugę Allegrą Mostyn-Owen. Vestuvės įvyko nepaisant nuotakos motinos būgštavimų.
„Man nepatiko tai, kad jis buvo prie dešiniųjų, – kažkada B. Johnsono biografui Tomui Boweriui sakė Gaia Servadio. – Tačiau labiausiai man nepatiko jo charakteris. Jam neegzistuoja tiesa.“
G. Servadio pernai mirė.
Po universiteto B. Johnsonas buvo atleistas iš laikraščio „The Times“, nes išgalvojo vieną citatą, ir pradėjo dirbti „The Daily Telegraph“ kaip šio leidinio korespondentas Briuselyje.
Iš ten jis 10-ajame dešimtmetyje augusį konservatorių euroskepticizmą gerai penėjo nuolatiniais „euromitais“ apie tariamus ES planus dėl federalinės megavalstybės, keliančios grėsmę Britanijos suverenumui.
Jo varžovai, kuriems tekdavo atsakinėti į jo abejotinus pareiškimus, kai kurias jo istorijas vadindavo „visiškomis nesąmonėmis“.
Oportunizmas
B. Johnsonas naudojosi Briuselyje didėjusiu savo žinomumu ir dalyvaudavo satyrinėse televizijos viktorinose, rašydavo skiltis laikraščiams ir žurnalams.
Daug jo žurnalistinio darbo buvo plačiai cituojama, ypač atspindinčio jo nesikeičiantį požiūrį įvairiausiais klausimais nuo vienišų motinų ir homoseksualumo iki britų kolonializmo.
2004 metais jis buvo išrinktas į parlamentą. Tuometinis torių lyderis Michaelas Howardas atleido jį iš savo šešėlinio kabineto už melą apie vieną nesantuokinį ryšį.
Nuo 2008-ųjų iki 2016-ųjų jis dvi kadencijas dirbo Londono meru ir vaizdavo save proeuropietišku liberalu, bet tos pozicijos atsisakė, kai buvo nuspręsta surengti referendumą dėl „Brexito“.
Jis tapo kampanijos už išstojimą iš ES veidu ir pasinaudodamas visuomenės akyse susiformavusiu savo, kaip taisyklių nepaisančio, bet simpatingo šelmio, įvaizdžiu atrado trumpiausią kelią į valdžią.
Jo buvęs redaktorius „The Daily Telegraph“ Maxas Hastingsas tokį elgesį vadino cinišku, bet sakė, kad to buvo galima tikėtis. B. Johnsonui, pasak jo, „nerūpi jokie interesai, išskyrus jo paties šlovę ir pasitenkinimą“.
Trečiadienį, stiprėjant raginimams ministrui pirmininkui pasitraukti, M. Hastingsas „The Times“ rašė, kad B. Johnsonas „sulaužė visas padorumo taisykles ir nė nebandė vykdyti kokios nors nuoseklios politinės darbotvarkės, neskaitant „Brexito“.
Tačiau jis buvo „toks pats moraliai žlugęs kaip tada, kai Konservatorių partija jį išrinko, dirbo lygiai taip pat chaotiškai, kaip tvarkė savo gyvenimą“, rašė M. Hastingsas.
„Dabar mums reikia ministro pirmininko, atkursiančio šalies ir jos valdžios orumą ir savigarbą“, – pridūrė jis.
