Elvyra Žvirblienė
Esate menotyrininkė, Inga. Kaip atsitiko, kad pradėjote domėtis bioenergetika ir galiausiai pasirinkote būti šitos srities specialiste?
Niekas šiaip sau nenutinka. Studijavau daug: režisūrą, literatūrą, teatrologiją, tačiau, kad ir į ką besigilinčiau, ką bedaryčiau, visą laiką jutau, kad kažkas ne taip – kažko trūksta. Sielos alkis, kurio niekaip negaliu užpildyti. Atrodytų, turiu viską: teatrą, kurį myliu, tėvus, draugų, o ramybės ir pilnatvės nėra. Vienintelis dalykas, kuris tuo laiku gelbėjo, tai – gamta. Šis pasaulis visada man buvo labai artimas. Stebėdavau jį ir vis galvodavau, kodėl gamtoje taip ramu, o tarp žmonių – ne. Ten randu tai, ko man trūksta, o visur kitur – tuščia, ir pati tarsi save naikinu.
Šitaip ieškodama ir kankindamasi visai išsekau, tėvai vedžiojo mane pas gydytojus, o šie gydė nuo mažakraujystės. Kartą draugė patarė nueiti pas bioenergetiką Algirdą Šeškų. Pirmas sakinys, kurį jis man pasakė: „ Jeigu tu nepamilsi savęs, nieko nebus.“ O mano pirma mintis buvo: „Nė už ką. Negaliu mylėti savęs tokios.“ Bet po pirmojo seanso jau žinojau, kad kito kelio nėra. Privalau save pamilti. Taip prasidėjo mano kelionė su Algirdu. Jis tapo mano mokytoju. Kartu su juo išėjome gydymo kursą, Algirdas mane mokė, kaip jausti ir sustabdyti mintis, energiją, aiškinomės, kas yra tikrasis „aš“, kas visata. Ir kuo toliau, tuo labiau tolau nuo savo nepatenkinto „aš“, visai kitaip pradėjau suvokti pasaulį. Sveikdama nuo dvasios kančių, palengva pradėjau jausti srūvančią energiją ir supratau, kad ir pati galiu padėti kitiems įveikti negalią. Nors dabar jau esu tikra, kad žmogus geriausiai padėti gali tik pats sau.
Pas bioenergetiką žmonės dažnai ateina iškankinti tarpasmeninių problemų. Išdavysčių, skyrybų, sugriuvusių vilčių. Pakalbėkime apie tuos dalykus, nes, ko gero, tai mūsų amžiaus liga – žmonės nebesugeba užmegzti visaverčių santykių ir juos išlaikyti.
Kai žmogus ateina su savo problema, tai jau būna pasekmė. Panašiai nutiko ir man. Kančia prasideda tada, kai žmogus nesugeba tinkamai susidėlioti gyvenimo prioritetų. Ieško laimės, džiaugsmo ir ramybės aplinkoje, laukia ir tikisi kažko ateinant. Aš pati, pavyzdžiui, ilgą laiką maniau, kad dalį gyvenimo išminties ir atsakymų rasiu knygose. Labai giliai kabinau pačią egzistenciją, skaičiau F. Kafką, F. Dostojevskį, vis bandžiau suprasti, kodėl žmonės kenčia. Vėliau suvokiau paprastą dalyką, kad Žemėje ramybės ir džiaugsmo nelabai terasime, ypač jei esame susitelkę į norą turėti. Pasitenkinimo jausmas – mūsų pačių viduje, daug ką gyvenime galime pakeisti, kai išmokstame atrasti džiaugsmą ir tiesiog būti laimingi nepriklausomai nuo nieko. Ar turime vyrą, vaiką, ar turime pinigų. Turėtume susidėlioti prioritetus. Pirmoje vietoje – šaltinis. Tai, kas mus visus maitina (nesvarbu, kokiu žodžiu jį pavadinsime), – visata, Dievas. Antroje – žmogus, kūrinys ir kūrėjas vienu metu, o trečioje – draugai, šeima, žemė. Visa tai, ką vadiname gyvenimu. Pagarbą ir meilę turime nukreipti į šaltinį ir pasakyti sau: „Esu laimingas vien dėl to, kad egzistuoju, ir tai svarbiausia.“ Antruoju atveju turėtume suprasti: aš – žmogus, myliu ir gerbiu save tokį, koks esu. Jeigu susidėliojame prioritetus ir stengiamės, kad taip būtų, energija sutvarko tai, dėl ko kenčiame ir sielojamės. Trečiasis lygmuo – mūsų santykis su aplinka ir kitais žmonėmis bei mylimuoju. Kai kremtamės, kad mus, tarkime, paliko antroji pusė, tai jau klaidingo mąstymo pasekmė, nes nesugebame ir nesistengiame patys būti laimingi, norime džiaugsmo iš aplinkos. Dažnai mąstoma: sukursiu šeima su juo ar ja ir tai mane padarys laimingu. Bet taip nebūna.
Kai žmogus priklausomas nuo kito meilės, o ryšys nutrūksta, žemė pradeda slysti iš po kojų. Kaip padėti artimui, kad jis kuo greičiau atsitiestų?
Žmonės ateina išgyvenę skyrybas, šeimos dramas, ir tegu jie nesupyksta, bet ateina gražūs kaip niekada. Kančia ir skausmas juos valo ir tiesina. Kančia skirta tam, kad suprastume, kas yra laimė. Jei manysime, kad visada galime turėti tai, ko norime, niekada nebūsime laimingi ir liksime priklausomi nuo oro, nuo sutuoktinio, nuo to, kas mus skaudina. Mano užduotis – atvesti kenčiantį žmogų iš praeities į dabartį. Jei tik pavyksta, kančia ima rimti. Juk dėl ko nerimauti dabartyje? Viskas yra. Turi rankas, kojas, širdį, mintį, kurią pasitelkęs gali iš naujo pažvelgti į visa tai, dėl ko kentėjai ir kas jau praeityje. Labai svarbu atleisti kitam, nes kaltų tokioje situacijoje nėra. Kalta mintis, kad kitas žmogus turėjo padaryti mus laimingus.
Psichologai sako: šeimoje, poroje niekas nieko neprivalo. Jei jau du žmonės kartu, jie tai daro sąmoningai, savo noru, o ne dėl to, kad reikalauja kitas.
„Tu privalai“ – toks dalykas neegzistuoja kalbant apie žmonių santykius. Kas yra meilės jausmas? Jei norime, kad mus mylėtų, visų pirma turime mylėti pačios. Besąlygiškai. Ir pasakyti sau: esu laiminga nepriklausomai nuo to, bus šis žmogus su manimi, ar ne. Apskritai, tarpusavio santykiuose visada turi būti tam tikras atstumas, distancija tarp dviejų žmonių, kurią pavadinčiau pagarba. Jei gerbiame žmogų – iš jo nieko nereikalaujame. Net meilės. Dažniausiai nuo reikalaujančio žmogaus sklinda pyktis ir anksčiau ar vėliau tokie santykiai pašlyja. Moteriai jau pačios gamtos duota skleisti šilumą, ne pyktį ar agresiją. Kai vyras palieka moterį, jeigu tik ši neima ieškoti kaltų, o paklausia savęs, kodėl taip įvyko, ji įeina į kitą poziciją – meilės poziciją. Nieko nereikia stengtis grąžinti, nebūtina sielotis. Užtenka suvokti kiekvieną akimirką kaip vartelius, kuriuos praeini, kad liktų gebėjimas mylėti. Meilė yra PIN kodas: jei atveri širdį, pajunti jėgą ir nebereikia maitintis santykiais.
Meilę galima prisišaukti?
Mane žavi, kaip tokiais atvejais elgiasi indai. Esu buvusi šventykloje, kur teko medituoti. Tai štai, jie turi troškimų medį. Paprastas pavyzdys – serga vyras, o jo žmona ateina su varpeliu rankoje prie troškimų medžio. Ji nieko neprašo, nereikalauja ir nemaldauja, tik palinki savo vyrui kuo daugiau sveikatos, ramybės, kantrybės. Paskui ramiai apsisuka ir šypsodamasi nueina virti šeimai sriubos, tai yra, gyventi įprastą gyvenimą. Moteris nesisavina žmogaus, kurį galbūt labai myli, bet žino, kad viskas – Dievo valia, ir palieka likimą spręsti Kūrėjui, o pati toliau gyvena. Be nerimo, nes tai – griaunanti jėga.
Kas jums padeda atpažinti žmogaus ligą, kančios priežastis? Vidinė nuojauta, žinios, pokalbis?
Tai nėra taip sunku. Apie žmogų daug ką galima pasakyti vien iš jo laikysenos, akių... O pastaruoju metu vis dažniau pas mane ateina žmonės, norintys pasidalyti šviesa. Gatvėje visokių žmonių matau. Sutrukusių. Tik tiek, kad viskas šioje visatoje labai harmoninga: gali atjausti žmogų, bet kiekvienas turi tai, ką nori turėti. Padėti gali tik tada, kai kitas pats sau nori padėti. Kaip sako mano mokytojas: „ Nėra nepagydomų ligų, yra tik nepagydomi žmonės.“ Anksčiau važinėdavau ir į ligonines. Tai buvo laikas, kai mokytojas turėjo labai daug darbo, o aš – tik pajutusi plūstančias jėgas – tada norėjosi visą pasaulį padaryti laimingą. Kam bloga, kam sunku, bėgau prie visų ir bandžiau juos pastatyti ant kojų. Bet vėliau supratau, kad viskam savas laikas. Prisimenu ligoninėje lankiau vieną vyrą. Aplink jį daktarai, lašelinės, o ligonis klausia: „Kas manęs laukia?“ „Mirtis“, – sakau, – kaip ir manęs.“ Ir matau – žmogus nusišypso. Visi bandome įsikabinti į gyvenimą. O juk tai laikina. Gyvenime daug laikinų dalykų, kuriems reikia leisti praeiti. Kai paleidi gyvenimą, tik tada atrandi ramybę.
Vadinasi, šviesa ne Rytuose, ne Tibete ar Indijoje, kur pavargę nuo civilizacijos ir nuolatinio bėgimo žmonės plūsta ieškoti ramybės? Viskas mumyse?
Jei savyje nieko nerandi, kur nori važiuok. Gali Indijoje „nušvisti“, o grįžusi vėl pulti į apatiją ir liūdesį. Viena pažįstama neseniai išvyko į vienuolyną. Išbuvo gal metus ir štai neseniai gaunu žinutę: „ Padėk, man stogas važiuoja.“ O jau buvo pasiruošusi būti vienuole. Ieškojo ramybės, o iš tikrųjų bėgo ir slėpėsi nuo to, ką pati turėjo išspręsti viduje. Šventajame Rašte parašyta: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“ Pirma įsiklausius gali pasirodyti, kad tai neteisybė, o iš tiesų – absoliuti tiesa. Jei jauti ramybę, atrandi ją savyje, tau bus pridėta dar. O jei manai, kad esi vargšas ir tau kažkas turėtų duoti, prašai, – niekada nieko neturėsi.
Inga, o ar jūs pati esate laiminga? Jūs štai čia, Lietuvoje, su trejų metų sūneliu. Nojaus tėtis – Indijoje. Matotės turbūt retai. Ar jūs pati pasirinkote tokį gyvenimo būdą?
Ilgai galvojome, kaip mums būti. Jei jau mylime, vadinasi, reikia būti kartu. Čia, arba ten, Indijoje. Bet, kad ir kiek važiuotų Babar į Lietuvą, jam čia viskas buvo svetima. Na, taip, jis – verslininkas, ir visas jo gyvenimas Indijoje. Bet aš taip pat nenoriu pasilikti Indijoje. Neįsivaizduoju savęs skalbiančios kojines, verdančios sriubą ir dienų dienas laukiančios vyro, kurio beveik nėra namuose, nes jis važinėja po visą Indiją verslo reikalais. Šitoje situacijoje nėra kaltų. Trejus metus stengėmės, kad būtume kartu, o vėliau supratau, kad Babar prioritetas verslas, o mes su Nojumi – tik antrame plane. Štai tuomet ir nebeliko impulso stengtis. Taigi, dabar jau esame skirtinguose keliuose. Bet esu laiminga. Nuoširdžiai tai sakau, nes iš santykių taip pat išaugama. Kaip ir iš rūbų. Svarbu mylėti save, linkėti kitam gero, o susidėlioja viskas taip, kaip mums geriausia.
Ar teisingai supratau, kad jei jau užmezgi ryšį su žmogumi, tai čia ir dabar. Nieko nereikia nukelti ateičiai, kad galbūt kada nors susituoksime, būsime tikrai kartu, kada nors pristatysiu tave tėvams... Ir taip, kol kažkuris vienas ima ir atsipeikėja.
Nieko nėra be dabarties. Dabar sprendžiame. Gyvenimas vyksta dabar. Jeigu norime kartu paėjėti vieną ar du žingsnius, tai darome dabar. Labai gera turėti bendrakeleivį, bet taip pat svarbu mokėti jį paleisti ir paaukoti dalį savo egoizmo. Įmesti į bendrą aukurą dalį savęs, tai, kas brangu. Aš, norėdama palaikyti santykius su Babar, bandžiau aukoti, netgi buvo minčių važiuoti į Indiją ir ten gyventi, bet jis į bendrą aukurą nieko nemetė. Sakė: „Esu toks ir nesikeisiu.“ Aš keičiausi, o jis – ne. Apskritai, visada reikia žiūrėti, kiek žmogus, su kuriuo esi kelyje, linkęs keistis. Dabar jau jį paleidau. Ir tai įvyko ne iš karto, o pamažėle, nes išsiskirti reikia laiko. Štai prieš metus to dar negalėjau padaryti. Pastebėjau vieną dalyką: žmonės būna kartu, kol vienas iš kito mokosi. Kai jau nebėra ko pasimokyti, jų keliai išsiskiria.
