Bernardinų kapinių takeliais vilnietė Janina su keturkoja keliauja pasigrožėti sibirinėmis scylėmis.
Kasmet jai toks žydėjimas prilygsta stebuklui. Gyvena šalia, tad mato kaip keičiasi vaizdas. Kol kas dar tik pati gėlių žydėjimo pradžia.
„Buvo dienos šiltos, ten kalniukas ir žydi“, – kalba vilnietė Janina.
Kasdien vis labiau prasiskleidžiančios gėlės, kaip sako moteris netrukus ims vilioti marias smalsuolių.
„Kaip per atlaidus lanko kapines. Ir jaunesnių, ir vyresnių. Ir viena bobutė virš aštuoniasdešimt metų, irgi atėjo pasižiūrėti tokio stebuklo“, – pasakoja Janina.
Ir tikrai – kas ateina šiaip pasigrožėti, kiti įamžina, ir bent ilgesniam laikui nori išlaikyti štai tokį gamtos stebuklą nuotraukose. Bet visi vienbalsiu pripažįsta – scylės mėlinumu užburia:
„Tikėjausi daugiau, nes pernai tokiu laiku žydėjo daugiau. Bet šiaip tai nuostabu. Gal kiek anksčiau šiais metais.“
„Įkvepia tikrai, daug kam, ir naujom mintim, ir ir pavasaris, kažkokiems savęs atradimams.“
Bernardinų kapinės, ko gero, vienintelė kol kas vieta, kur scylių tiek daug, Vilniaus universiteto botanikos sode jos dar nežydi. Per vėsu. O čia tiesiog joms patikę.
„Tikriausiai ir dirva puiki, ir vieta gera. Ir niekas nenaikina jos. Jis atsisėja, ir tų svogūnėlių kiekvienais metais daugėja. O sibirinė scylė puikiausiai dauginasi sėklomis“, – teigia VU Botanikos sodo atstovė Gitana Štukėnienė.
Gamtininkai sako, kad sibirinė scylės labai trumpai, tad norėdami pasigrožėti tokiu reginiu, turime labai suskubti.
„Visas įdomumas yra, kad visi žino, kad tai sibirinė scylė. Bet nieko bendro, Sibire jos nerasit, tai tiesiog tradicinis pavadinimas, sibirinė. Bet pačiame Sibire Rusijos, jos nėra“, – aiškina G. Štukėnienė.
Tai sena, nors ir ne lietuviška gėlė. Šaltiniuose, kaip sako žinovai, pirmą kartą gėlė paminėta 1576 metais. Scylė buvo labiau dvaro gėlė.
