• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto pasirašyti eiliniams Aukščiausiosios Tarybos nariams neprigulėjo. Gerokai vėliau - gal net kitą dieną - V. Beriozovas sako: žiūrėk, sąjūdiečiai deda parašus tame lape, eikime ir mes (mes - tai kairiųjų frakcija; iš gausaus būrio, atėjusio su nepriklausoma LKP, bebuvo likę kokie devyni).

REKLAMA
REKLAMA

Taigi susiradom ant pakylos grindų padėtą lapą, ne originalą, o atšviestą kopiją, matom - ten jau nebėra vietos. Aš smulkiu braižu įsispraudžiau kažkur į vidurį, o Brazauskas, matau, nusišiepė ir išraitė savo stambią pavardę kairiau šalia Landsbergio ir Sabučio. Neįsigilinusiam atrodė, kad jis ir yra AT pirmininkas. Žinoma, greitai uolūs patarnautojai subordinaciją sugrąžino ir parašus išrikiavo pagal to meto „istorinę reikšmę“... Ypač stropiai, beje, vėliau buvo „redaguojamos“ posėdžių stenogramos.

REKLAMA

Iš tų išlikusių ano meto popierių man pačiam mieliausia balsavimo kortelė. Yra namuose jos kopija, kitąsyk besirausiant žvilgsnis užkliūva netyčia, o paskui sustoja ties tuo mažu lapeliu ilgėliau. Sentimentalėju, bet gal ne iki seilėjimosi ar varliško pūtimosi. Antra - juk buvo! Ir vargu ar mūsų karta besulauks tokio dvasinio Lietuvos išsiveržimo, kokį patyrėme mes visi, tiesioginiai istorijos liudininkai. Taigi tą vėlyvą vakarą sėdėjom sėdėjom salėje, laukėm laukėm, kada pradėsim raštišką balsavimą, ir nesupratom, kad taip reikia „strateginiais sumetimais“.

REKLAMA
REKLAMA

Ką pabraukti lapely? Kvaila diskutuoti, juk tėvų ir protėvių įpūsta laisvės kibirkštis nebuvo užgesusi nė vienoj šeimoj! Propagandinės aksiomos tiek valdžios rūmuose, tiek kaimo bakūžėse buvo traktuojamos kaip neišvengiamas melas, su kuriuo vieni kovojo tiesiogiai, kiti apsimetinėjo - kad išgyventų arba gyventų geriau už kitus. Štai pagaliau ir susitiko AT salėje CK sekretorius ir tremtinys, buvęs partizanas ir jo persekiotojas, pogrindžio poetas ir tarybinių premijų laureatas... Susitiko kaip lygūs, Lietuvos žmonių išrinkti, ir balsavo kaip žmonės liepė. Bet akies krašteliu stebėjome TSKP linijos besilaikantį šešetuką, salės kampe jie suėjo krūvon ir pasitarė. Atsimenat, balsuodami jie susilaikė, nes buvo drausmingi - kaip priesaiką davę rezervistai. Nebuvo tada jokių agitacijų - ore tvyrojo klausimas - o kas toliau? Maniau pats sau taip: paskelbsim, nuaidės per Lietuvą ir pasaulį, o tada jau trenks! Netikėjau, kad Gorbačiovas leis eiti toliau. Bet „perestroika“ jau buvo nesustabdoma, blogiausiu atveju gal išskirstys mus po lagerius? (Sausio 13-oji parodė, kad generolai vis dėlto rinkosi Tiananmenį!).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet ar tai svarbu, kai už tavęs - visa Lietuva?..

Rašau ir žinau, kad dabar, po penkiolikos metų, jūs netikit ir nebeateitumėt. Nuo kur prasidėjo atsitraukimas - ne nuo TSRS, o nuo Lietuvos idėjos? Jau tuomet jaučiau, kad AT yra „antraeilininkų“ iš KGB, bet nė iš tolo nenumaniau kiek. Dabar esu atlaidus ir kartoju sau, kad jau tada ar kiek vėliau jie visi iki vieno „persivertė“, veikė tik pagal sąžinę ir tautos siekį. Bet kai sykį vienam tokiam parodžiau jo paties rašytą „raportą“ ir paklausiau, ar tikras parašas, pamačiau akyse gyvulišką baimę, paskui pasipylė įtūžis...

REKLAMA

Per tuos penkiolika metų pasidariau išvadą: saugokis, o jei gali, apeik ratu atsivertėlį „patriotą“, nes jo aklas uolumas dažnai išvirsta į politinę ligą.

Taip pat pamenu, koks įtartinas kai kuriems deputatams nuo Sąjūdžio turėjau atrodyti aš, Benas Rupeika. Kasdien vedu opias temas nagrinėjančias radijo laidas, nealpstu prieš PIRMININKĄ, kišuosi ten, kur jau viskas sustyguota ir balsų dauguma garantuota... Kad ir trijų dienų premjero atvejis... Vienąkart valgykloje a.a. Birutė Nedzinskienė, užaugusi Sibire, išplėtė savo dideles akis išgirdusi, kad mano tėvas žuvo apsuptas bunkery per mūšį, tuoj po Pergalės dienos.

REKLAMA

Ne iš karto, bet kiek dar laukti - turi būti Lietuvoje sakoma tiesa - be baimės ar dairymosi į politinius istorikus: apie partizanus ir žydšaudžius, žudikus ir gelbėtojus, KGB skundikus ir rezervistus, didžiuosius bankų vagis ir smulkius „atpirkimo oželius“. Net Pietų Afrika sugebėjo išklausyti tiesą - iš baltųjų ir juodaodžių, pasakė prieškario tiesą ispanai, Amerika vienodai gerbia abi pilietinio karo puses, grįžtama prie tiesos Čilėje, Š. Airijoje...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aš pats aštunti metai po AT ir pirmojo Seimo grįžau ten, iš kur atėjau - Lietuvos radijuje daug kas girdi tamsoje transliuojamą laidą „Kaip žmonės gyvena“. Nepasikeitė namų adresas, tas pats - kad ir praretėjęs - kailis, nesu toks jaunas, kad užsirašyčiau į rentininkus, ir niekad nebuvau toks turtingas, kad prisidurčiau kyšiais. Keliauju su mikrofonu per šalelę ir vis labiau skubu: išeina, akyse nyksta tikroji Lietuva, tai mūsų tėvai ir bočiai puoselėjo tą didelę viltį.Tai jie - darbštūs, rūpestingi, nepamiršę kraujo ir ašarų, atlydėjo mus iki Kovo 11-osios, iki valstybinės sėjos meto. Bet dygsta kas kita - sukti nusukti dangoraižiai sostinėje, kaip vaivorykštė po lietaus sužibo vilos ir pilys pamiesčiais - ekonomika kyla kaip naujųjų demokratų pagurkliai, jums tik, sako, reikia palūkėti - gal iki kito jubiliejaus?.. Dygsta privatizavimo, bankų krizės, indėlių grąžinimo milijonai, o turto rezervistai vis drąsesni už kūnsargių nugarų, vis įžūlesni prie mikrofonų. Ir jie teisūs, nes patys biedniausi vėl išrinks pačius turtingiausius ir po to kantriai lauks malonių. Juk kaip seniai tai buvo - Kovo 11-oji - prieš visus penkiolika metų, kai dar stovėjome kartu.

Atsakymai į „Širvintos“ laikraščio redaktoriaus M. Barbaravičaus klausimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų